BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pasirinkti chaosą.

Kaaaaaaaai … vaikštai vaikystės atrakcionuose, nes jie vis dar gyvi, pasirodo, ir viskas išblukę, nublukę, nusilupę, girgžda, byra, yra, nu bet wau; atsisėdi ant vieno iš iš jų, prisidegi cigaretę ir tikiesi stebuklo …. supranti, kad jie nebeveikia. Jie žavūs ir nuostabūs, ir sentimentai šildo iš vidaus kaip klevų arbatos puodelis spalio vakarą. Bet jie nebeveikia. Supranti, kad gali juos prisiminti su šypsena veide ir … ir tiek. Nes iš jų nebėra naudos daugiau nei pažiūrėti.

Ir atsisėdi tada balkone, kažkur kamputy, ir supranti, kad tavo meilė visai kaip tie nebeveikiantys atrakcijonai. Kaip tas atsilaupėjęs senamiestinis suoliukas. Kaip vaikystės gatvės, kurių niekada neaplankai. Jos vis dar kelia malonias emocijas, vis dar šypsai prisiminęs, bet jų nebėra. Neliko kaip praėjusio sezono lapų. Ir aš vis dar jaučiu patį brangiausią saulės spindulį kišenėj, kurį jis man padovanojo, ir jaučiu paskutinį apkabinimą, ir visi prisiminimai, kad ir kokie šleivi ar kreivi - jie vis dar čia, įsigėrę į mano odos ląsteles, būna su manim, miega, geria kavą, kvėpuoja … bet nebeveikia. Ir jaučiu aš pabaigą alsuojančią man į kaklą - viskas, Bo, gana. Nustok save kankint, nustok investuot, ATSISVEIKINK.

Ir atsisveikini. Pavadini jį paskutinį kartą savo asmenine saule ir mintyse išlydi pačiais gražiausiais žodžiais ir palinkėjimais.

Ir nebelieka.

Rodyk draugams

apie Iš(si)gelbėjimą.

Ir aš ilgai dar klijuodavau sau sulūžusios, niekam nebereikalingos lėlės etiketę – tos, kurią nugrūda kur tais į tolimiausią kampą palėpėj ir nusiperka naują. Tos, kurią randa naujai atsikraustę žmonės, kai senieji išsikrausto palikę nereikalingus daiktus taip ir neišmestus. Nes tie nereikalingi daiktai net nėra tiek svarbūs, kad juos prisimintų ar pasivargintų išmesti. Tad išmeta naujai atsikraustę gyventojai, nes jiems sulūžusių daiktų irgi nereikia.

Karts nuo karto bando mane kas nors suklijuoti. Pleistru ar lipnia juostele. Bet aš vėl pabyru dalimis – nes juk sulūžus. Ir mane vėl išmeta.

O tada savo išbyrėjusias dalis aš susirenku pati. Klijuoju į joms prideramas vietas arba, priešingai, atrandu naujas, kur joms labiau dera. Kur atrodo gražiau. Ir rinkdama savąsias dalis aš suprantu, kad lūžiai ne visada yra blogai. Jie sugyja – gal lėčiau, gal ilgiau užtrunka – bet jie sugyja ir aš vėl tampu visa. Su rankom, kojom ir širdim. Ir kvėpuoju pilna to purvo, kurį palikai, bet naktim jau miegu. Ir rytais aplanko ramybė, kad viskas bus gerai – ir aš išsikapanosiu.

Ir turbūt pirmąkart gyvenime iš tikrųjų suprantu, ką reiškia „viskas bus gerai“.

Rodyk draugams

apie Sunkius Gyvenimus.

Sako man bet jo gyvenimas nėra lengvas. Ir aš galvoju, kas iš tikrųjų ten sunkaus? Daro dalykus, kuriuos mėgsta, siekia tikslo, kuriuo patenkintas, kurio pats norėjo, būna su žmonėm, kurie jam patinka. Jis prisigalvoja problemų, kurių nėra, ir mėgaujasi jose murkdydamasis, vimteliu lyg žinočiau šį tą daugiau nei paviršiaus įtrūkimus. Bet iš kitos pusės – juk ir žinau. Žinau, kad visos jo „problemos“ kyla būtent iš to nepasitenkinimo esama situacija – kurią, beje, jis pats ir su(si)kūrė – ir visiškas nenoras tos situacijos keisti. Bet jam išties sunku, priduria ir jaučiu viduj kylantį pyktį. Sunku yra, kai tavo tėvas tave išvaro iš namų, nes prieš jį užstojai savo motiną. Sunku, kai tėvus augini kaip vaikus ir iš savo varganos ne pilno etato algos moki jų skolas. Sunku, kai tave išprievartauja, ir su tuo – ir po to kilusia depresija – turi dorotis visą likusį gyvenimą. Sunku, kai nebenori gyvent, ir bijai gyvent, tačiau kiekvienąkart, sugalvojęs būdą savižudybei, skambini draugei, kad tave išgelbėtų. Nes bijai ne tik gyvent, bet ir mirt. Sunku, kai tėvai išvaro iš namų, nes užstojai savo mergaitę, kol jie ją visų akivaizdoj kurva vadino. Sunku, kai artimieji miršta nuo perdozavimo. Alkoholio ar narkotikų, ne(be)svarbu. Va kas yra sunku. O jam yra klampu. Gyvenime viską gavęs, nieko savo rankom neturėjęs siekti. Skundžiasi tėvų meile ir rūpesčiu. Tikro skausmo nematęs markdinasi savo paties susikurtoj dramoj, mėgaudamasis ir primindamas sau apie gyvenimą dirbtiniu skausmu.

You don‘t get a pass because you had a hard life. We all had a hard life too.

—————————–

Naujas guolis jausmų išraiškoms >> https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Savo paties herojus

Jie vaikšto skleisdami šilumą ir šypsodamiesi jaukiausiai. Visada pasiūlys petį prisiglausti, ranką nebijoti arba apkabinimą jaustis saugiai. Jie niekada netiki, kai meluodamas šypsai „viskas gerai“ – jie kažkaip jaučia tiesą. Jie apkabina ir pasiūlo kavos. Ar išeit pasivaikščiot. Stogais. Miškais. Ar laukais. Ar išeit alaus, jeigu sieloj verkt norisi. Jie šypsosi daugiausiai, tačiau jų akys visada liūdniausios. Jie slepiasi po tom šypsenom, ir slepiasi po saulės spindulių zuikučiais, šokinėjančiais jų akyse, ir slepiasi po kiautais ir superherojų apsiaustais. Vidury nakties pirštai nejučiom nuslysta prie jų vardo telefono ekranėly pirmiausiai. Jie visada atsiliepia. Jie visada būna šalia. Jų vardas šmėkšteli pats pirmas, kai pagalvoji apie gėrį, saugumą ir glėbį, kuriame norėtum šiuo metu pasislėpti. Jiems nesvarbu, kuris paros metas ar kuris metų laikas – jie vienodai būna stipriausi. Tie, į kuriuos kreipiasi kiti. Tie, kurie visada būna. Ir niekada niekada nedingsta.

Tik niekas niekada jų neišgelbėja. Niekas neatsiliepia į jų skambučius vidury nakties ir niekas nepasiūlo jiems išeit pasivaikščiot. Net šaligatviais. Jų vienišas kavos puodelis garuoja ant palangės mėnulio mėnesienoj, kai šypsenos ir saulės zuikučių kaukės padedamos greta. Jie gelbėja savo pasaulį naktį, nes dieną gelbėjo visų kitų.

—————————–

https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

apie Besočius.

Kaip manai, kaip toli žmogus gali nueiti gyvendamas svetimą gyvenimą? Sprausdamasis į rėmus, atitikdamas visuomenėje nusistovėjusius stereotipus ir įtilpdamas į aplinkinių lūkesčius. Iki gyvenimo galo tai tikrai. Bet … kaip plačiai? Tiek, kiek mato akys? O kas, jeigu pasakysiu, jog yra gyvenimas ir už horizonto? Už sąmonės ribų, už suvokimo ribų. Toks platus, akimis neaprėpiamas. Ar tada bent sekundėlei galima bus sustoti ir sudvejoti savo pasirinktu keliu? Ar bent vieną akimirką sudvejosi, kad eiti kitų pramintais keliais … yra gyventi svetimą gyvenimą? Jau nugyventą, tiesą sakant.

Ar kada nors svarstei, kodėl žmonės rašydavo laiškus buteliuose? Kodėl juos parašę mesdavo į jūrą? Jeigu tai meilės laiškas, kodėl jo paprasčiausiai neatidavus savo meilės objektui? Nes tai ne meilės laiškai. Tai net ne laiškai meilei. Tai šauksmas gyvenimui, klyksmas svajonei. Savo širdies nuplukdymas į ateitį, kur ją vėl atrasi. Pilnesnę, tvirtesnę ir nepalyginamai vertingesnę už pilkų žmonių širdis. Tavo siela spindės ir … Krypstu į šoną.

Daug kartų svarsčiau, ar verta. Kėliau sau klausimus, bet nesu tikra, ar bent vieną kartą iš tos gausybės atskyriau tikrą atsakymą. Kartais juk paprasčiau uždavinėti klausimus, o atsakymai mūsų suvokimui būna elementariai per skaudūs. Ne sudėtingi, ne neteisingi, bet tiesiog duriantys į patį širdies centrą, iš kurio ir kyla mūsų esybė. O gal tiesiog užsimerkdavau prieš tuos atsakymus, nes dienos pabaigoje jie nepriversdavo manęs judėti pirmyn. Tinkami atsakymai mus sustabdo. Kurį laiką nebeleidžia progresuoti, nes mes, tyliai pasislėpę tamsiausiame savo būvio užkaboryje, bandom viską sugrumuliuoti ir suvokti, lyg bandytume sukramtyti tarp dantų limpantį irisą. Bandom sudėlioti taškus ant i tam, kad būtume sotūs. Sotūs paties savęs. Norim pamaitinti savo savimeilę lyg tai būtų svarbiausias darbas mūsų gyvenime, nors mes besočiai. Kai tai suvokiame, bandome iškelti sau naujus klausimus. Naujus tikslus. Kad vėl galėtume judėti … kad vėl galėtume apsiryti.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Naujas lizdas: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

mano mėgstamiausias personažas

nes tu kaip saulė ir sniegas,
ir lapai spalvoti,
ir ką tik pražydę pavasario žiedai,
ir bijūnai,
ir alyvos,
ir maži katiniukai,
ir šypsnys akyse bei lūpose,
ir viskas kartu,
viskas, kas jaukiausia čia būna.
nes esi kaip pati didžiausia viltis,
gražiausia svajonė,
jaukiausias vakaras,
šilčiausias apkabinimas.
nes pokalbiai su tavimi tokie meškiškai dideli ir jaukūs,
ir tikri;
ir visada sušildai savo rankomis,
žavia šypsena,
tvirtu apkabinimu ir viso pasaulio meile,
telpančia tavo akyse.

Rodyk draugams

Pasaka apie Laimę

Gyveni žmogus ir nesupranti. Vis ieškai ir vis nerandi. Jeigu dar nesi kvailas, tai ir prasmės sugalvoji ieškoti. Bet kas iš to ieškojimo, jei ta visų išsvajotoji prasmė taip ir neegzistuoja? Jos nėra, ir nieko čia nepadarysi, mielas drauge. Viskas, ką gauni eidamas ta linkme, tai niekaip nenumalšinamą tuštybės jausmą. Jautiesi kaip kiautas, nieko negalintis pasiūlyti. Gal niekada iš tiesų ir negalėjęs. Jautiesi su gniužulu gerklėje kiekvieną kartą, kai bent sekundėlei pasijunti laimingas. Laimingas iš tikrųjų. Nes suvoki, kad laimė tėra tik iliuzija. Kad ji praeis taip pat greitai kaip ir nepastebimai besikeičiantys metų laikai. Gal net greičiau. O tas gniužulas gerklėj … jis liks. Jis. Ir ta nepakeliama tuštybė.

Skaitai knygas, žiūri klasika tapusius filmus, galbūt keliauji į vietas, kuriose niekada nebuvai, vien tam, kad atrastum atsakymus į nuolat galvoj kirbančius „kodėl?“ klausimus. Bet tie atsakymai nepadeda. Jie tušti, kiek tušti gali būti širdies neturintys žodžiai, visiškai neatitinkantys tavo pilnatvės reikalavimo – kaip į kiaurą puodą pilami atsakymai, kurių vis dar negana.

Būni žmogus, koks nesi tikras, ar nori būti. Stengiesi peržengti rėmus, sulaužyti stereotipus, bet vis tiek paklūsti visuomenei ir jos poreikiams. Šypsaisi, nes niekam nepatinka liūdni žmonės. Darai dalykus, kurie pateisintų aplinkinių lūkesčius, bet tik dėl to, kad jie to nori. Bijai suklysti, nors klaidos – žmogiškumo požymis. Kalbi žodžiais, kurie priimtini ir suprantami visuomenei. Juk tai nėra blogai – žodžiai neturi širdies, tai ir sau juk nenusižengi, tiesa?

———————————–

Bohema sukasi sau naują lizdą: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

Keliauti su drambliais

Kažkurie sraigteliai atsisakė suktis ir aš paprasčiausiai nustojau veikti. Pasidariau chaosas. Sukasi ne tai, kas turėtų, o kas turėtų – užstrigo kažkur tarp idilės ir beprotystės. Blaškausi miesto gatvėmis kaip benamė katė tikėdamasi, kad niekas neužkliudys ir nereikės bėgti nuo į mane paleisto akmens to neklaužados kaimynų berniūkščio, kurio vienintelis visko pasiteisinimas yra tai, jog jis nėra tobulas. Tikiuosi, kad rasiu galiausiai kampą, kuriame galėsiu pasislėpti, ir ilgainiui su šiluma balse vadinti tai savo namais.

Susirangau svetimam balkone, nes savo jau nebeturiu, lyg tai būtų stebuklingiausia mane visada galinti išgelbėti vieta. Paguodą randu nuo turėklų man ant veido krentančiuose šešėliuose ir bekalbant pro lūpas prasiveržiančio šaltuko apsupty. Nežinau, kas nebeveikia, bet staiga viskas ėmė panešėti į Sizifo darbą – kvaila, klampi, besikartojanti beprasmybė. Bekvapė. Beorė. Apsidengus plonyte siena it muilo burbulas plūduriuoja ore ir laukia tinkamos progos sprogti.

- Papasakok, bohema, kaip tau sekasi.

Neprisimenu, kada paskutinįkart leidau sau teisingai atsakyti į šį klausimą. Man buvo liūdna ir naktim sapnavau miškus. Man buvo liūdna ir naktim rašiau apie tamsą ir atsisveikinimus. Man buvo liūdna ir nuolat norėdavau kur nors eiti iš naujo. Man buvo liūdna ir skandinau tą liūdesį juodos kavos puodely su knyga šalia. Man buvo liūdna ir šaukdavau žmones ne tais vardais. Ir verkdavau rytais, kol užvirdavo kava. Man buvo liūdna ir tikėjausi, kad tai praeis.

———————————————————

Bohema suka sau naują lizdą: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

po to, kai.

Aš jaučiuosi taip, lyg norėčiau verkt ir klykt vienu metu. Lyg būtų velnioniškai liūdna, bet ir būčiau pasiutus tuo pat metu. Lyg neužtektų užlipt ant stogo ir išrėkt visą neviltį, bet ir pusdienį verkti man nepadėtų. Jaučiuosi, lyg man reikėtų mažiausiai mėnesio atsigauti. Arba savaitės pasivaikščiojimo miške, kur nebūtų nieko, tik aš. Jaučiuosi, lyg šiuo metu man labiausiai trūktų žmogaus, kuris apkabintų ir nieko, po velnių, nieko nesakytų. Nei „kas nutiko?“, nei „viskas bus gerai“. Arba to, kuris mane išgelbėdavo, kai labiausiai reikėdavo. Bet aš jo neturiu ir, po velnių, niekada jo ne(be)turėsiu.

Ir kai gerus du mėnesius ignoruoji dalykus, nes paprasčiausiai su jais taip susitvarkyti lengviau - po vieną, po mažą problemą vienu metu - truputį pagalvoji apie tai, bet nustumi į šoną - kitą kartą - ir toliau šypsai ir šokinėji it mažas zuikutis per rugiagėlių laukus. Ir ištisus metus viskas kvepia jazminais - nes kodėl gi ne - ir vaikštai su nematomais bijūnais plaukuose - nes dėl to jautiesi geriau - ir tau sako “Bo, kokia tu smagi ir laiminga”, ir aš atkertu atgal, kad taip, aš iš tikrųjų laiminga. Nes juk galiu sau tai kartais leisti, ką?

Bet tada aš atkrentu. Tada aš tupiu susigūžus, man ant galvos, rankų, kojų laša lietaus lašai nuo medžių šakų, rankos šala, nors šalčio visai nejaučiu, ir viskas užgula mane vienu metu. Užgula mano šeimos problemos, kurias sėkmingai ignoruoju jau ne vienerius metus, užgula mane santykių problemos, kurias perprojektuoju į labiausiai emociškai neprieinamą žmogų mano aplinkoj, užgula mano identiteto problemos, nes savęs ne tik kad ne(be)atrandu, bet mane bando pavogti. Mano savastį bando nusisavinti sau. Ir aš verkiu upeliais, nes žodžiais nesugebu išreikšti to nesvietiško pykčio sau, kad susimoviau. Kad leidau sau būti silpnai, nors, po velnių, aš, tik aš, galiu būt sau stipri ir save išgelbėt. Nes niekas nesutvarkys manęs už mane. O aš … aš pralaimėjau prieš save.

Ir aš jaučiuosi, lyg man velniškai kažko stigtų. Kažko svarbaus, kažko esminio. Ir lyg tą tuščią ertmę bandytų užvaldyt pyktis ir nepasitenkinimas, išsikerojantys visaip kaip ir įsitvirtinantys. Jaučiuosi lyg būčiau prakiurus. Subyrėjus. Sudraskyta. Truputėlį numirus.

Rodyk draugams

visi mes išsibarstę kaip nebenaudojami seni žaislai

[Vakar] iškėliau nejaukią temą. Ką darytum, jei dabar va sutiktum savo gyvenimo meilę? Tą vienintelę. Baisu, kad nedarytų nieko. Nieko nekeistų, nieko neatsisakytų, dėl nieko nesistengtų. Viską paliktų taip, kaip yra. Nors ir šikna.
O ką darytum tu?
Tyla.
Aš jau sutikau,- sumurmu ir tuoj pat nusisuku bandydama išvengti tolimesnės eigos. Nė velnio. Klausia, ką daryčiau, jei jis grįžtų. Viskas migla. Nežinau, ką atsakiau. Ką melavau. Ar ką daryčiau. Ar ko norėčiau. Greičiausiai, nepatikėčiau. Bet žinau, tikrai žinau, kad paprasčiausiai neištverčiau.
Jis sudraskė mane. Suplėšė gabalais. O ryte padarė kavos. Dar ilgai po to mes skaitydavom vienas kito knygas ir linkėjom geriausio. Dar ilgai šokom lietuje ir šypsojom viens kitam akim. Bet aš buvau subyrėjus ir niekas to nebepakeis. Mano šukės vis dar žiba saulei pasirodžius senamiestinės gatvelės akmenų tarpuose. Ten, kur gerdavom kavą kiekvieną kartą mūsų sieloms susitikus.
Galiausiai, aš turbūt išprotėčiau.
Žaizdos atsivertų ir aš paprasčiausiai nukraujuočiau.
Jis visą laiką sukasi many kaip neatsiejama savasties dalis. Kartais, kai nebetveriu to jausmo, parašau jam laišką. Kartais išsiunčiu, kartais ne. Ilgesys kabo ore kaip ryto rūkas rudenio rytais virš upės. Kabo visada.
Visada linki laimės. Visada tikiesi laimės. Ir lengviau.
Jei tu laimingas, tai ir aš.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »