BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie Laiškus Spintelėje.

Po atsilaupėjusiais dažais ant sienų slepiasi viso pasaulio svajonės. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Gerokai pasistengęs, gali pastebėti beveik pilnus sakinius. Kažkur tarp tų sakinių slepiasi ir pienių pieva – pati ryškiausia, kokią tik esi regėjęs.
- Čia kažkada Sėkmė gyveno?- pasiteirausi apsižvalgęs, lyg lankytumeis čia pirmą kartą. Bet Sėkmės ten nebuvo. Tik mažytis saulės spindulys, visiems dalinęs laimę ir džiaugsmą. Visiems išdalinęs paskutinius trupinius ir nieko sau nepalikęs.
- Liūdna, kai pagalvoji,- prikimęs balsas atsimuša į sienas.- Iš pačios didžiausios šviesos beliko tik dulkių sluoksnis ir atsilaupėję dažai.
Stebiu tavo nugarą, kai bandai atidaryti užkermijusius langus. Prisimenu, kaip pirmąkart čia atėjai. Lygiai taip pat stovėjau stebėdama tavo nugarą svarstydama, kiek laiko praeis, kol užaugs tau sparnai.
Pro pravirą langą plūsteli gaivus oro gūsis, sujaukiantis visą paliktą tvarką kambaryje. Dulkių sluoksnis sukyla ir sunkiai nusileidžia į naujas vietas. Pilkuma pasidengia ten likusios knygos, neišsiųsti laiškai ir mano nauji spalvoti batai.
- Kaip manai, ar Laimė čia dar grįš?- paklausi su viltim, kad dar ne pabaiga. Netyčia atidarau pamirštą užrakinti stalčių ir ištraukiu seną, medinę dėžutę. Joje paslėpti patys didžiausi širdies skauduliai. Nakties mėnesiena ir po šypsenų kaukėm paslėpti jausmai.

Ar tai jau pabaiga? Ar užversim paskutinį knygos puslapį, nespėję perskaityti „ilgai ir laimingai“? Ar daugiau nebeteks pradėti skaityti nuo „gyveno kartą berniukas…“?
Šiandien pusdienį sėdėjau traukinių stoty laukdama savo eilės. Laukdama traukinio, nuvežančio mane į Niekados Šalį. Tačiau ekranėly taip ir neužsidegė raudonos raidės, sakančios, „tinkamas laikas“, kada jis ir turėjo atvažiuoti. Sėdėjau stebėdama atsisveikinačius žmones. Kiek daug širdgėlos ir nespėtų ištarti žodžių jų akys slėpė. Kiek daug skausmingų šypsenų suskaičiavau, man net baisu pagalvoti. Visi jie linkėjo gero kelio, nutylėdami paskutinį, patį svarbiausią skausmą – viltį dar susitikti. Nė vienas jų neturėjo drąsos išsakyti šios atsakomybės.
Kol jų sielos žmonės sėdo į „Kitą kartą“ traukinius, iš „Paskutinis Šansas“ lipo sugrįžusieji. Jie šypsojosi ir apkabino vieni kitus, kelias minutes nepaleisdami ir kartodami, kad pasiilgo. Bet jų akys irgi skaudulius slėpė. Tik šie kitokie. Šie – netikrumo ir abejonių pilni. Tie, kur būna, kai sugrįžti pas tuos, kuriuos mieliau išlydėtum atgal – bet be širdgėlos. Tie, kur būna, kai nespėji į savo traukinį ir palieki su nepažįstamaisiais – kurie vėliau tampa tavo draugai, bet visi kartu tokias pačias kaukes rytais užsideda.
Prieš išeidama laukti savojo traukinio, sukabinau tavo kambary visus mėnulius. Lai šviečia tau naktim, kol lauksi mano laiško. Lai šviečia, kai bus liūdna ir nakties debesys visus žvaigždynus paslėps ir kelio neberasi. Žinok, kad tarp tų mėnulių ir savo širdį palikau – lai plaka it lopšinė tau naktim, kai vidury nakties klyksmu pabusi. Lai plaka, eiles rimuoja, iki kol košmarai pasibaigs.
Nesu tikra, ar spėjau spalvom tavo namų sienas nupaišyti, bet ten visada rudenio žvarba kvepės. Visada pro stiklą lūš saulės spinduliai ir šoks tau pačius gražiausius zuikučių šokius, kutendami lūpų kampučius ir pėdas basas. Rytais gersi cinamonu kvepiančią kavą ir išeidamas pamirši užrakinti duris. O  vieną iš tų ūkanotų rytų, kai žolę ir kiemų tvoras dengs rudenio žvarba, rasi pašto dėžutėj nepažįstamu raštu išpaišytą savo vardą. Voke slėpsis paskutinis saulės spindulys, grąžintas tau kaip sena skola – ir vėl šviesi kaip pati skaisčiausia saulė.
Su meile,
Vienintelė Fėja.

- Negrįš,- laišką paslepiu atgal dėžutėj, lyg jis niekada nebūtų turėjęs išvysti dienos šviesos. – Laimė čia nieko nepaliko.

Patiko (9)

Rodyk draugams

komentarai (2) to “apie Laiškus Spintelėje.”

  1.   dilaila
    Gegužė 30th, 2017 | 09:31

    Ak kaip sentimentalu, ir žinok visai ne blogąja prasme. Man kaip pašaliniam skaitytojui kažkaip ir nebaisu, kad ta laimė būtent į šią vietą negrįš, tarytum tas etapas natūraliai pasibaigė, bet tai ne pabaiga. Tarytum dar visos durys atvertos ir viskas herojų rankose.

    Aš tau būsiu vėju ir jūra, tavo tolimo kelio dulke šilkine,
    Aš skambėjimas laiduose virš nublizgintų geležinkelių.
    Galiu būti bet kuo šitame trivialaus gyvenimo žaidime,
    Net iššokti iš tavo rankovės pageidaujamu Taro Arkanu.

    Vat tokia geranoriškai optimistiška mano nuotaika 10 valandą ryto geriant kavą ir skaitant tavo įrašą. :)

  2.   dilaila
    Gegužė 30th, 2017 | 09:35

    Sorry, kad be tarpų tarp eilučių, ne mano kaltė, blogas.lt jau invalidas visai, nei postint normaliai nei komentuot…

Rašyk komentarą