BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie lašą šviesos.

Vėl biškelį miegot pradėjau. Naktim. Ir iki ryto. Sąžinė švari it naujas, ką tik išspausdintas popieriaus lapas. Skausmas išėjo, liko pažadai. Mieli, pūkuoti, viskąten. Grįžo senasis entuziazmas ir impulsas daryti viską, ką norisi. Gyvenu ir elgiuosi taip, lyg pasaulis apie mane nė neegzistuotų. Lyg žmonės aplink būtų … savo gyvenimuose. Visai kaip ir yra. Kartu su viskuo grįžo ir išėjęs pasivaikščiot beprotystės lašas. Grįžo it uraganas, kartu parsitempdamas ir Viskas-bus-gerai. O gal atvirkščiai? Bėda/esmė, jog po vieną tie du gyvatės nevaikšto.

Pradėjau klibint senus rašto reikalus, kuriuos tyčia pamiršau gerus metus. Kažkas sakė, kad moku rašyti. Dar sakė, kad turėčiau nebijot. Nebijot ko?

Esu vaikščiojantis nesusipratimas, lydimas sėkmės. Esu sėkmė.

Kaip labai (ne)sąžininga žaisti su dviejų žmonių širdim? Kaip (ne)sąžininga palikti, o po to sugrįžti su saldžiausiais “pasiilgau” ir “myliu”? Prakeikti velniai, kuriems neegzistuoja žmogiškos taisyklės.

If you are reading this,
you have survived your entire life up until this point.
You have survived traumas,
heartbreak,
devastation,
the different phases of life.
And here you are.
You go motherfucker.
YOU
ARE
AWESOME.

kai kas nors paklausia, kaip laikaisi, būk nuoširdus

Rodyk draugams

Saulės, Meilės ir kiti reikalai

Grįžo mano dienos ant palangės. Prisipaišiau saulyčių, kaip senais laikais, o kambary žydi pienės.

Vakar su Draugu buvom prie savo jūros.
- Atrodai … laimingesnė.
– Laimingesnė nei savo siaubo savaitę?
- Laimingesnė nei savo siaubo mėnesį.
– Tą, kur mane paliko ir sulaužė visus pažadus? Aš prisimenu. Kažkas sakė, kad atrodau kaip spinduliukas.
- Atrodai kaip saulytė.
Šviečiu ir viskąten.

Grįžo mano dienos ant palangės. Kambary skraido širšė, bet, man atrodo, ji čia ir gyvena. Pavadinsiu ją Oskaru. Iki pilno vasaros sezono atidarymo trūksta tik alaus Debesyse. Bus. Iki pilnos laimės trūksta tik plano. Pri(si)pažinsiu. Pastarojo mėnesio sprendimai pjovėsi su logika. Meluoju. Sprendimai ir logika ėjo skirtingais keliais ir niekada taip ir nesusitiko. Galiausiai. Atsakymai į visus „Kodėl?“ klausimus prasidėdavo ir pasibaigdavo ties „nežinau“.

Savo didesnius, kitiems metams skirtus planus kabinu prie veidrodžio, po labai išmintinga „Nepasiduok nepabandžius“ mintim. Kabo keturi, šleivi kreivi lapeliai, su mano kreivoka ateities vizija apie geresnį rytojų. Nesu tikra, kokia ta „geresnio rytojaus“ vizija turėtų būti, nes geriau tikrai nebus. Nes dabar yra gerai. Pamiršau laimingas pabaigas ir … gal pats laikas ateiti į protą? Šypt.

Rodyk draugams

Dienos kaip tyčia

Įsimylėti šizoidą,
empatijos nejaučiantį infantilą,
turintį bipolinį sutrikimą,
kuris, be viso to, dar yra linkęs ir į psichopatiją.
just casual day in Neverland.

- Kodėl mums … neišeina?
Nes gyvenam skirtinguose laikuose. Aš netikiu, kad turim ateitį; o tu nesugebi iš jos sugrįžti į dabartį.

Gyvenam laikuose, kur žmonės klausia “kaip laikaisi?” visai ne dėl noro išgirsti tikrą ir/ar nuoširdų atsakymą, o dėl “paglostymų” teorijos, atlikdami kvailą įprotį tikėtis “o kaip tu?” perklausimo. Gyvenam laikuose, kur visi siekiam meilės, nes esam įsimylėję meilės teoriją. Kuri, žvelgiant iš išorės, atrodo minkšta ir pūkuota it kačiukas, bet išties ji - tokia pati, kaip ir mūsų vidiniai demonai. Vieną akimirką ji gali suteikti euforijos protrūkį dienoms ar savaitėms, kitą - apsivyti apie kojas it grandinė ir nusitempti žemyn. Gyvenam laikuose, kur esam “priversti” savo tikruosius veidus slėpti po normalumo kauke vien tam, kad nebūtume įpaišyti į “nenormaliųjų” gretas. Nes taip paprasčiau.

You will fall in love with me. And few months later … you will fall out. And I … I will pretend the entire time that I don’t know it’s coming. You will fall in love with me and it’s gonna fuck you up. And I’m gonna … let that happen.

Kažkuriais savo gyvenimo periodais mes sutinkam žmones, kurie, vienokiu ar kitokiu būdu, yra mūsų “sielos draugai”. Kartais kaip draugai, kartais kaip antrosios pusės, kitais kartais - kaip lets-do-something-stupid-together partneriai. Nepaisant to, kiek daug (ar mažai) pastangų įdedame į tarpusavio santykius - viskas tiesiog veikia. Ir aš nežinau, kaip tai paaiškinti. Vadinkit tai likimu, atsitiktinumu, Dievo “pirštu” ar net sėkme, nesvarbu. Galų gale, bet kuriuo atveju, tai - dovana.

[O šitas labai patiks Hippo]:
There are no happy endings.
Endings are the saddest part,
So just give me a happy middle
And a very happy start.
Sh. S.

Rodyk draugams

Apie laimingas pabaigas


. . .

Teorijų, svajonių, vizijų - daug. Kiekvienas norim skirtingų dalykų, siekiam skirtingų tikslų, renkamės kitokius kelius. Žmones. Vietas, kuriose norim pasilikti. Ar kur nukeliauti. Kartais būnam tokie skirtingi, kad net panašūs. Norim turėti visą pasaulio laiką. Norim jį valdyti. Planuojam nusipirkti naujus batus, naują automobilį, naują būstą, naują gyvenimą.  Ketinam džiaugtis viskuo, ką turim, tada, kai viską turėsim. Absurdas. Kuriam planus, dėliojam savo gyvenimo mažulytes detales, bet galiausiai … Jie kūrė didelius planus, kuriuos ketino įgyvendinti tada, kai ateis tinkamas laikas. Nė vienas jų niekada neplanavo mirti.

Norėčiau savanoriauti Ghanoje.
Prie praviro lango norėčiau pasistatyti molbertą (ant kurio nepieščiau, bet susikabinčiau savo senuko fotoaparato nuotraukas).
Norėčiau sutikti žmogų, kuriam nebūtų baisu papasakoti savo baisiausių, juodžiausių gyvenimo peripetijų.
Norėčiau gyventi ant kalno, kad kasryt, gerdama kavą, matyčiau miestą.
Norėčiau pagyventi Prancūzijoj, Japonijoj, Korėjoj, San Franciske, Niujorke ir aplankyti Peru.
Norėčiau padėti žmonėms. Pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą.
Norėčiau parašyti knygą.
Saulėtekį sutikti ant stogo, susikibus rankom su žmogum, kuriam patinka vaikščioti stogais.
Nuvažiuoti prie jūros. Daug. Dažnai.
. . .
Kažkada maniau (galbūt dar ir dabar, jeigu atvirai), kad šie dalykai padarys mano gyvenimą visavertiškai geresnį, nes elementariai būsiu laiminga juos įvykdžiusi. Visiškai pamiršdama, kad Laimingą Pabaigą aš sutinku kiekvieną dieną. Gal ne visada tuo pačiu ar net panašiu laiku, tačiau ji visada čia. Čia, kur man reikia. Miegas dienos pabaigoje. Išgelbėjantis ne vieną pasaulį nuo klaidingų sprendimų, pykčių ar nesusipratimų. Leidžiantis kiekvieną dieną užbaigti ir kitą pradėti nuo nulio. Kas gali būti geriau nei nauja pradžia? Šypt.*

Rodyk draugams