BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keturi gyvybės metai

Kur dingus? Anksčiau retai matydavau, dabar išvis nebematau. Galvojau, išvažiavai. Kur čia išvažiuosi, kai nebaigtų darbų krūva raitosi aplink kaklą it kilpa ar kaklaraištis – nesu tikra, žudo ar puošia.

Aš pripratau prie kaukės, ji mano veidui puikiai tinka. Milijono žmonių vidiniai balsai. Viskas visai kaip prieš ketverius metus. Nelemti egzaminai, kankinantys dieną-naktį, nekalbėjimo periodai su tėvais, kojas graužiantis katinas. Viską vainikuojantys santykių nesklandumai. Kaitinanti saulė, smilkstančios cigaretės, neplanuotas alus (ne)tinkamu metu. Į asfaltą besidaužantis krepšinio kamuolys, saulė (aka Viskas-Bus-Gerai) kišenėj, kvailai naivūs lūkesčiai. Vakariniai pasibėgiojimai/pasivaikščiojimai minčių pravalymui, craving for the rain. Vienintelis skirtumas – neturiu bilieto kišenėj į savo laisvę. Oh oh, ir meilės laiško šįkart (dar) nerašiau (šypt). Bet jojo ir nebus, nebus ir laisvės bilieto.

Oh oh, ir kažkur šiuo ar panašiu metu bohemos BLOGas švenčia ketvirtmetį savo gyvavimo. Happy birthday to myself ir mano visoms būtina užrašyt nes kažkam juk rūpi (sarkazmo pliūpsnis) mintims.

Rodyk draugams

Five words story

Buvau kai ką pamiršus. Buvau pamiršus neklausyti kalbų, o klausyti žmonių. Iš kalbų gali labai daug išgirsti apie žmogų, tačiau tai tebus pyktis, apkalbos, pagieža ir lavina nesusipratimų. Reikia klausyti smulkmenų, kurias sako žmonės tau, didelių sakinių intarpuose. Reikia klausyti to, ką jie sako tyliai, kai mano, kad negirdi. Reikia klausyti, ką jie sako, kai šypsosi. Nes tik tada išgirsi tiesą.

Isn’t it strange?
There are so many people out there who secretly love someone.
And there are so many people out there who have no idea that someone secretly loves them.
Fighting*

Rodyk draugams

Susipažinkit - mulkis iki gyvenimo galo.

Gyvenimas - klaikiai keistas reikalas. Lietūs plauna gatves ir aš tikiuosi, kad jis praeis ir pro visas nešvarias žmonių sąžines. I learned that people can easily forget that others are humans too.

Parašyk ką nors gražaus. Parašykkąnorsgražaus. PASAKYK ką nors gražaus. Išspausk iš savęs paskutinius gėrio likučius, kol pasaulis neapsisuko aukštyn kojom ir Neverland’as netapo tuščia, persikreipusia apatiškumo giria. Esu iš savo klaidų taip ir nepasimokantis žmogus. Atvirauju, pasitikiu, nudegu. Iš naujo. Vėl. Smagus apžvalgos ratas dairantis žmonių … nė pati nesu tikra kam. Žmonės mulkiai - viskas normaliai. Būna blogiau. Būna blogiau, po velnių. Nenoriu skaičiuot dienų, nebenoriu skaičiuot ir veidų.

- Į Pasaulio Kraštą, huh?
– Jeigu būčiau tikra, kad tada viskas bus kitaip - nė nedvejojus ten
ir iškeliaučiau net nesusikrovus daiktų.

I have this … kinda weird dreams about … life. It’s beautiful and … real. Do you think it is possible that this place … where are we standing now - you and I … Is it possible that it’s not true? Is it possible that this is some kind of paralel world where I have my broken heart and you … happy ending deserved of yours? Is it possible that we live - we actually live in that other world - where we stopped time at that very point of sunny days, rainy days, happy days? Is it … ? Is it possible that right now I’m being just stupid and egoistic??

I think someone needs beer-pizza-F-R-I-E-N-D-S therapy time.*

Rodyk draugams

Istorija apie Paukštį ir Angelą.

Skrido paukštis į šiltus kraštus, bet sušalo ir nukrito. Pro šalį ėjo karvė ir jį ap*iko. Mėšlas buvo šiltas, todėl paukščiukas atsigavo. Pro šalį ėjo katinas ir išgirdo iš džiaugsmo čiulbantį paukščiuką; ir jį surijo.

Istorijos moralas:
* Tie, kurie ant mūsų *ika, ne visada yra mūsų priešai;
* Tie, kurie mus traukia iš mėšlo, ne visada yra mūsų draugai;
* Jei esi laimingas, laikyk liežuvį už dantų
.

* * * *

Kartą Dievas nubaudė Angelą ir išsiuntė už bausmę jį keletą metų pagyventi Žemėje. Angelas atsidarė cigarų parduotuvę tam, kad pragyventų. Susirado daug draugų, pažįstamų, pradėjo rūkyti geriausios rūšies cigarus. Pasibaigus bausmei, Angelas grįžo į Dangų. Tačiau šis niekaip sau vietos nerado: draugai ne tokie, o ir cigarų nėra. Pusė metų klajojo po Dangų, ieškojo sau vietos, kol paprašė Dievo jį vėl išsiųsti. Moralas: Niekada negrįžk ten, iš kur kartą jau išėjai.

* * * *

Mėnesio frazė (imagine it full of sarcasm): Taip ir gyvenam.

Rodyk draugams

Lietūs. Pūgos. Pavasariai.

Tądien snigo. Balti vyšnių ir obelų žiedai maišėsi kartu su vėju, labai grakščiai, harmoningai padengdami juodą žemę. Balti, švarūs it pati nekaltybė. Keli įsimaišė man į plaukus, taip papuošdami juos pavasariu. Keli nusileido man po kojom, tiesiai į vakarykščio lietaus pėdsakus. Vis dar kvepėjo vakarykščiu lietum. Drėgno asfalto ir šlapios žemės derinys labai jaukiai apkabino kartu su pavasario saule ir žiedų pūga. Rankose laikiau puokštę kalijų ir viskas aplinkui buvo balta. Švaru. Tyra. Nekalta. Tylu … Prisiminiau, kodėl nemėgstu gėlių. Kodėl balta tokia skausminga. Kodėl balta nešvari.

Prisiminiau, kad žmonės nesirenka, kada išeiti. Neprisiminiau, kodėl. Prisiminiau, kad visi atsisveikinimai būna pačiom gražiausiom gyvenimo dienom – gražiai juos išlydim, gražiai atsisveikinam. Visas pasaulis, atrodo, nepagaili nei saulės, nei kvapų tam, kad paskutinis kartas būtų įsimintiniausias. Pats gražiausias iš visų. Kokia agonija.

Tokiom dienom nemoku verkti. Šypsotis irgi ne. Tokiom dienom lieka tik klausimų ir abejonių lavina. Lieka ir pažadai. Tik man pačiai, nes niekam jie nebebūna reikalingi. Niekam, tik man. Kad žinočiau, jog buvo. Kad egzistavo. Kad buvo svarbu, kad buvo. Kad mylėjo jie. Kad mylėjau aš. Kad prisiminčiau …

Bet jie sugrįžta. Sapnuose palieka tylius pėdsakus. Perspėjimus. Patarimus. Būna labiau spalvoti ir labiau su veidais nei kiti mano sapnų veikėjai. Būna su šypsenom ir būna laimingi. Ir man gerai, man džiugu. Juk svarbiausia tai būti laimingiems, tiesa? Nesvarbu, kada. Nesvarbu ir kur. Viena laimės akimirka atperka visas skausmų valandas.

„Kol aš dar čia … ar galiu Tave pabučiuoti?
Nenoriu išeiti Tavęs taip ir nepabučiavęs.“

Rodyk draugams