BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taukšt.

Tokiomis dienomis kaip pirmadienis, kai alyvinis dangus žada stebuklus, skėčių stogai prakiūra, o galvoj žiurkėnas ratuką suka (šypt), labai sveika ir netgi naudinga praplauti mintis lietuje. Jeigu nebūčiau prarūkius ir kofeinu praskalavus savos širdies, visai ir išeičiau pabėgioti. Kaip nuo grandinės atitrūkęs šuo. Otaip. Kada nors sakiau, kad lietus sielą nuplauna? Turbūt kokį milijoną kartų, išties.

Tokiomis dienomis kaip pirmadienis, šypseną išriečia tik tokios nesąmonės kaip citatos apie meilę:
- Tai, sakai, mašinos kaip žmonės?
– Ne, ne kaip žmonės. Su mašinomis, na, tas jausmas pastovus. Jis nesikeičia. Kitaip su žmonėmis. Tas jausmas nuolat keičiasi. Sakykim, jei tu ką myli, meilė permaininga, ji banguoja. Ji nuolat klausinėja, iškelia, išnyksta, ji neigia arba skaudina. Ir blogiausia, kad nieko negali padaryti, tai nepriklauso nuo tavo valios. Su mano “subaru” viskas daug paprasčiau.

Ir galvoj skambant tik rašykrašykrašyk žadu sau bemiegę naktį, kurios visai negaila dovanoti bereikšmiams tekstams, pažadėtiems dar birželio pradžioje.

Žinai … Ar tau kada nors kas nors sakė, kad tu … ne kaip visi??

Rodyk draugams

apie Nieką ^.^

Kažkokia tai melancholiškai saldi nuotaika mane užvaldė. Atitipeno pirštų galiukais ir tyliai apkabino. Kažkoksai tai nesiskutęs stebuklas žadina anksčiausiais rytais su vyšnine kava. Žadu sau produktyvią savaitę, bet so far sugebėjau tik pasimerkt nuostabiausių laukinių gėlių puokštę ir mergaitiškai pasikuist virtuvėj savo malonumui.

Labai nervinantis jausmas, kad pamiršai kažkam padėkoti.

Anądien turėjau labai rytinį pokalbį apie pasaulį. Na žinot, tą patį skaniausią pokalbį su visiškai nepažįstamu žmogumi apie visiškai pažįstamus dalykus, kai nebelieka jokių kaukių ir nenuoširdumo - kai visi tie dalykai būna nuskandinti alkoholio, o galiausiai nuplauti rytine rasa su pirmaisiais saulės spinduliais. Kai žmonės pasidaro tikresni nei kai būna nuogi. Kurių būna retenybė, kurie būna nepakartojami ir … po to labai greitai nuliūsti, kad negali turėt tokių daugiau. Kasdieniškai. Su žmonėmis, kurie tau išties rūpi, bet elementariausiai jie patys ‘neturi laiko’. O po to priekaištauja už neatvirumą. Well, sorry I’m not created to talk bullshit.

I love you.
All of you. Not just the parts that are pretty or sweet or nice.
I love your bitterness. I love your jagged edges.
I love the scar left by your heartbreak.
I love everything about you.

Labai negražu kažkaip versti laukti žmogų vien dėl to, kad tu esi dar tam ar jam nepasiruošęs ir žinai, kad tas žmogus tavęs lauks. Visada. Bus, kol tau reikės, nes jis kažkaip apgailėtinai taip va linki tau tik geriausio ir laimės, visada laimės. O tu esi pakankamas mulkis nuspręsti, kada bus “tinkamas laikas”. Tinkamo laiko nėra, you stupid, niekada nebūna.

Kažkaip pagalvojau, kad tai labai neteisinga.
Bet teisybės nėra ir nieko čia nepadarysi, tiesa?

Rodyk draugams

Apie gyvenimą ir viskąten

Kai ilgai sukiesi dabar ir čia ritmu, ilgainiui visas šitas reikalas patampa ne tik įpročiu, bet ir kažkokiu išsikreipusiu požiūriu į gyvenimą prie nieko neprisirišti, neužsibūti ir visada išvažiuoti; todėl visai normalu (aš bent jau labai tikiuosi, kad tai normalu) kažkuriuo viso to kvailo požiūrio metu sulaukt apšvietos apie sėslų gyvenimą. Kažkada, pamenu, rašiau įrašą apie scenarijus, besikeičiančius aktorius ir niekada nevienodas dekoracijas, kas, iš esmės, turbūt buvo viena didelė nesąmonė ir neturėjo jokios prasmės, bet gerai pamenu, jog viso to esmė buvo noras “kartoti vieną ir tą patį spektaklį”. Dabar reikia pastraipos pradžią kažkokiu būdu sujungt į vieną bendrą mintį su pastaruoju sakiniu ir pasidaryt sau tyliai išvadą, kad … dammit, reikia plano.

Nekalbu apie penkmečio ar dešimtmečio planus su visais vaikais, šunim ir namo kambarių skaičium, nes kažkaip mes su dievu nesusitariam šiuo atžvilgiu, o ir tai yra siaubinga nesąmonė, jei jums įdomi mano nuomonė. Tačiau neturėti plano net kitai savaitei, kas paprastai vyksta mano buityje, jau yra tragedija. Be to, ‘planas’ kitą savaitę dar neišvažiuoti nesivadina kaip planas, nes tai pačių pačiausias uodegos pabrukimas ir eilinis išsinešdinimas iš ten, kur reikia priiminėti sprendimus, nepamiršt pavalgyt ir karts nuo karto ką nors apkabint. Kur reikia gyvent suaugėlišką gyvenimą, žodžiu. O aš tik trypt kojom moku.

Ir apskritai, kai kur nors (ar su kuo nors, meh) sugebi išbūt daugių daugiausiai pusė metų (kas šiaip jau nėra menkas laiko tarpas, aš save taip guodžiu), išbūt ilgiau darosi sunku, vangu ir … nepakeliama? Žodžiu, lyg lauktis, nes egzistuoja visi tie “rytiniai pykinimai”, nuotaikų kaitos ir noras “kuo greičiau atsikratyt”, tik niekada taip ir nepagimdyt.

Long story short, šiąnakt dar ir Mėlynakis grįžo. Su visais jazminų krūmais ir “prisimeni, prisimeni…?”. Kur pamirši, kai esi vienintelis žmogus, kuriam kada nors apsivertė liežuvis pasakyt ‘myliu tave’ …. kad ir už nugaros. Tyliai. Kad negirdėtum. Nes gi baisu, o ir aš ne drąsos įsikūnijimas.

Oh oh-oh, dar noriu ant nugaros saulę įsipaišyt. Man vėl užėjo, taip. [Vaikai, niekada nesidarykit tatuiruočių ir nesiverkit mandrų auskarų, nes įsitaisysit labai didelę ligą]. O ir šiaip noriu saulę su savim nešiotis ^^

Mur, miau, bučiuoju,
bohema

Rodyk draugams

Kaip atrodo laimingas žmogus?

Kažkaip patinka man kaip atrodo paveikslas, kai daug skėčių vienoj krūvoj būna. Skėčiai man patinka. Bet kažkodėl visai nemėgstu tokio vieno niekur su savim nešiotis.
Kažkaip gaudau mūzą ant palangės atsisėdus. Už kojos pačiumpu ir laikau. Bet vos ant žemės nusileidžiu - ši sėkmingai dingsta it pienių pūkai. Kalbant apie pienes, šiemet jas praleidau. Ir nė vienos nenupūčiau norą galvodama.
Kažkaip nebemoku kalbėti. Visi žodžiai neturi prasmės, o apie neturėjimą širdies net nepradėsiu. Rašyt nemoku ir kažkaip viskas blogai.
Kažkuriuo metu sau žadėtus dalykus noriu išmest į šiukšlių dėžę kartu su visom viltim, pažadais ir kažkokiais nesąmoningai(s) man sakomais žodžiais, kurie neturi jokios prasmės, arba tu tik nemoki jos įskaityti, nes pripažinkim, interpretacijos susijusios su tavo asmeniniais jausmais nėra tavo stiprioji pusė, brangioji.

Labai užtenka fizinius poreikius apgaubti moraliniais trupiniais
ir kaip vyšnaitę ant itin saldaus deserto uždėti platesnę už patį mėnulį šypseną.

Aš labai noriu kalbėti. Ne rašyti. Kalbėti. Noriu papasakoti, kaip rytais mane žadina ant palangės nutūpęs storulis balandis, ar kaip man (ne)pasisekė per atsiskaitymą. Noriu papasakoti, kokia esu nevėkšla ir pasiskųsti savo viso kelienio dydžio mėlyne.
Kai kiekvienas “kaip tu?” sukaupia visus kartėlius gerklėje ir man norisi verkti, visi, pajutę tai it šunys, iš už kiekvieno kampo išlenda su didžiausiom “kaip laikaisi?” šypsenom. Kai aš … tebūnie.

Man neskauda. Ir neliūdna. Net nepikta. Aš tik nežinau, kaip atrodo laimingas žmogus.
tuščias.

Rodyk draugams

Savaitės mėnesiai.

Dvidešimt pirmas amžius, o žmonės idiotai.

” Man nerūpi, ką tu studijavai ar kuo dirbi. Aš noriu žinoti, ko trokšta tavo širdis - ir ar drįsti pasvajoti apie to pasiekimą. Man nerūpi, kiek tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum pasirodyti kvailiu kitų akyse - vardan meilės - vardan svajonių - vardan to, kad pajustum, jog išties gyveni ” (O.M.D.) - parašyta prie aprašymo apie mano charakterio tipą - lyg už liežuvio ištraukta iš pat giliausių mano širdies gelmių. Manęs nejaudina absoliučiai jokie fiziologiniai žmogaus ‘dalykai’ - viskas, kas svarbu, matoma visai ne regimaisiais dalykais.

Klausyti garsiai:

Ir nesu tikra, ką tuo ar anuo norėjau pasakyti,
bet kažkaip visai baisu būna,
kai kažkur vidury nakties suvoki,
kad viskas, ką sakai, yra nuoširdu iki pat pirštų galiukų.
Baisu, nes kiti žmonės taip nekalba.
Taip nedaro.
Ko gero, tai pats baisiausias bruožas nuoširdžių žmonių.
Manyti, kad kiti jaučia viską, ką pasako.

Galbūt, visai galimas dalykas, jog gyventi turėtume dėl mažų dalykų. Kad kas nors pavadintų mus gražiais kai tokie visiškai nesijaučiame ar praleistų pirmus pro duris praeiti, ar juoktis iki žandų ir pilvo skausmo, ar pasivaišinti skania kava dar skanesnėje kompanijoje . Galbūt, bet tik galbūt, tai yra tie dalykai, kurie iš tikrųjų rūpi dienos pabaigoje, niekas kitas.

Rodyk draugams