BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

be vienos rugpjūtis

Pasidarom geriausią vakarėlį pasaulyje? Išeinam pasivaikščiot stogais vienoj rankoj laikydami savo asmeninę Saulę, kitoj – dėžę ledų?? Saulei besileidžiant už senamiesčio stogų aplink mus gros cikados ir kvepės jazminai. Kalbėsim apie pasaulio Pradžią ir Pabaigą, o kai dangų nudažys mėnulio blausa, galutinai nusiimsim kaukes. Kalbėsim apie geriausias knygas, patikusius filmus, o laikrodžiui mušant trečią ryto – apie save. Savo Pasaulį, savo skausmus ar džiaugsmus. Aš paklausiu apie (tavo) laimę, o tada mes atsisveikinsim.

Be penkių rugsėjis. Geltona. Lyja. Klevai. Pirštinės ir šalikai. Tamsa. Žvarba. Vyšninė kava, vyšninis alus ir vyšniniai kvepalai. Žalia arbata.

Žiemom stebim gatves sidabrinėj tyloj. Apsikarstom kalėdinėm lemputėm ir patys sau būnam kalėdinėm eglutėm. Lempučių šventei ruošiamės visus metus, geriam imbierinę kavą, bet galiausiai nė nežinom, kokios spalvos pas mus girliandos.

Pavasarį susitiksim ant mėlyno tilto. Nudažyto pavasarine žvarba ir vasariniais lūkesčiais. Išeisim pasivaikščiot stogais ir lydėsim saulę kaip senais laikais. Pasaulis juda, laikas nesustojęs.

Išgyvenę pavasarinę depresiją, vėl susitiksim jazminų lauke. Bus pasibaigęs laikas, o pasaulis judės toliau. Vaikščiosim stogais, gersim alų, mylėsim. Visai kaip tada, kai pasaulis dar nebuvo sugriuvęs. Kaip tada, kai … prasidės šie metai.

Rodyk draugams

Superheroes going wild, muak

Kai Katinas išėda jau trečią klavišą iš klaviatūros ir lyg niekur nieko išeina pasivaikščiot palangėm aplink namą, supranti, kad tasai ryškiai sau per daug leidžia.

Kai užlipi ant vinies ir po savęs palieki kraujo taką, supranti, kad pats laikas pasilikt ant žemės.

Kai savaitę pradedi alkoholiu, tęsi alkoholiu ir užbaigi alkoholiu, supranti, kad “Dėl dievo meilės, moterie, tau xx metai ir ką tu darai su savo gyvenimu?”. Susiimk, tipo.

Kai … adkasfkjdasfj … sienos ima mirgėti nuo naktinių vizijų piešinių, sapnai pasitraukia ir palieka rūką po savęs, o paskutinį rašto darbą išsiunti Nepažįstamajam nusprendus, kad daugiau neberašysi … pasiilgau rudens.

* noriu būt tokia močiutė,
pas kurią anūkai prašo ne saldainių ar pinigų,
o KNYGŲ.*

Cigaretės, degamos viena po kitos, tėra blanki metafora dalykams, kuriuos turėtų pamatyti tie reti žmonės, kuriems žiūriu į akis. Kuriems leidžiu žiūrėti į akis.

Ir kai sutinki žmogų, įdomų kaip pati geriausia knyga, nusprendi, kad nori tokio vyro ir … net beprotnamis nebebaisus. Sienos sugriūna, viskąten. Apsupkit mane keistuoliais ir būsiu pats laimingiausias žmogus pasauly ir šypsosiuos kaip saulytė, mua.

Rodyk draugams

nulis gravitacijos.

She’s got lions in her heart.

Kaip man nusipaišyti laimingo žmogaus veidą? Ir kokius dažus naudoti, kad tieji nenubyrėtų vos gatves padengia nakties migla? Kaip nusipiešti sau tokį veidą, kad niekam nekiltų noras klausti ‘kaip tu?‘, o man nekiltų noras meluoti ‘gerai; aš visada gerai‘? Iškąskit iš manęs tą kvailą bruožą, tą kreivą manierą…

Nes tu niekada nesustoji pasisveikinti. Tu visada praeini besišypsant.

Naktim lunatikuoju. Kažkaip sąmoningai pasirenku pasivaikščiojimo kelius namo. Kiekvieną kartą einu tom pačiom gatvėm, tais pačiais posūkiais, kiekvieną kartą mano vaizduotė suveikia skirtingai ir aplink save matau vis kitokius Pasaulius. Atsisėdus prie medžio rašau, atsitūpus vidury gatvės piešiu. Visą tą prakeiktą laiką savo Mūzos ieškojau visai ne ten, for crying out loud.

Visai pasidžiaugčiau viena diena rudens. Žvarbos. Niekas nebūtų kitaip, kai pagalvoji. Nei aš būčiau kitokia, nei užsiimčiau labai kokia nors mandra veikla, tačiau … kai šalta, smegenys geriau veikia, o ir man megztiniai dideli patinka. Visiems sezonams nupaišyčiau po du mėnesius, o tuosius, nubrauktus, pasisavinčiau sau ir savo Viskas-Bus-Gerai, kad abu galėtume dingti be jokios sąžinės graužaties ir jokių visuomenės priekaištų. Mes pavogtume laiką, kurio nėra, ir žodžius, visus tuos užrašytus nakties rūke, aš padovanočiau jam kartu su bilietu į Pasaulio Kraštą.

Rodyk draugams

Katinas, kuris vaikšto vienas.

Tu bjaurus. Gražus tik veidas.

*Palinkėjimas sugrįžti.

I lost my crown somewhere in the middle of … huh. Somewhere on the way here.

Neliko manęs. Užsiauginau plaukus, pradėjau kalbėti gražius dalykus. Nustojau spalvotai lakuot nagus ir neberašiau. Daug rūkiau, mažai miegojau, niekur neišvažiavau. Įsimylėjau ir pradėjau liūdėti. Nebegalvojau apie beprasmybę - tenais savęs nebeatradau - užtad ir prasmė išėjo pasivaikščiot kartu su visom mūzom ir viską ten. Gėriau alų su žmonėm, kurie man nepatiko, beveik visada pamiršdavau padėkoti. Dievaži, paauglystė.
Sugrįžau nusikirpus plaukus. Skaitau, rašau, nemiegu. Lapeliais puošiu sienas, veidrodžius, grindis, palanges. “Išvažiuosiu” kartoju sau mintyse kurdama vaizdinius apie kvapnias sakuras, sūrią jūrą ir žiemos vėjus. Matau žmones su veidais, norisi man juos visus nupiešti. Knygose žymiu gražiausias mintis ir paraštėse piešiu saulytes įsivaizduodama, kad Kažkas, kas skaitys po manęs, bent šyptels nuo sukurto jaukumo - juk žavu rasti kažką, paliktą būtent tau.

Learning to breathe again is harder than the doctors said it would be.

Rodyk draugams

Šeštą ryto išniekinau knygą laiškais ant viršelio

ar kada nors šeštą ryto sėdėjot ant Nemuno kranto?
draugijoj pasisodinę Alkoholio Likutį Kraujyje ir Beviltišką ‘Meilę’?
ar kada nors sutikot saulėtekį ant tilto pamiršę visą pasaulį aplink?
ar kada nors nustojot skubėti?

Prisimenu ‘pavasariui bundant ant mėlyno tilto,- nieks nemirė tąkart - gyvybe pavirto‘ eiles ir suvokiu, koks beviltiškai susireikšminęs mūsų kasdieniškumas yra. Kuriam svajas apie žmones, kuriems dovanotume net ir paskutinį savo išsigelbėjimo šiaudą, kai tuo tarpu jie prašo ‘nebefigūruoti jų gyvenimuose’. Pačiu primityviausiu, nekalčiausiu būdu. Sėdim ant pasaulio krašto linkėdami palankiausių vėjų jų keliuose, o šieji nė nesuvokia mūsų būties. Kaip apgailėtina vaidinti vienpusę meilę pilnai suvokiant tosios beviltiškumą ir netgi neegzistavimą. Beprasmybę. - lygtais Pasauly nebūtų svaresnių bėdų. Kaip žema pasiduoti savimeilei ir josios sukurtoms skausmėms apie nereikšmingus dalykus, kai tuo tarpu žmonės iš tikrųjų miršta. ‘Kiekvienam savos bėdos yra didžiausios’ neturi jokios prasmės, kai belenkelintadienio dieną turi pirkti kalijas laidotuvėms. Mirtis, kurios nebijai, alsuoja tau į kaklą, o tu beviltiškai svarstai, kokio velnio tavoji simpatija pasielgė vienaip ar kitaip. Suraskit man didesnę beprasmybę nei šerti savo savimeilę bereikšmiais lūkesčiais.

[09.07.2014.6:49]

*he took my heart
i think he took my soul*

Rodyk draugams