BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

nes Kalėdinė Dvasia.

Nes užaugus noriu būti tik geresniu žmogumi. Tuo, kuris lieka pirmai, trečiai, septintai negandai ištikus. Tuo, kuris nesako viskas bus gerai, o stipriai stipriai apkabina. Ir laiko už rankos, nes kartais baisu. Ir ryte atnešti kavos ar arbatos primenant, kad aš čia. Aš čia. Dabar, visados. Nes noriu išlikti tuo žmogumi, į kurį kreipiasi patarimo, kad ir kaip kartais tai sunku būtų. Išlikti žmogumi, kuriam bet kuriuo paros metu paskambina ir nepradeda pokalbio tu tik nepyk, tačiau paprašo susitikti. Ir aš ateinu. Išlikti žmogumi, kuris lieka.

Nes man kažkaip po velnias-žino-kiek-metų visai nebepikta ant Kalėdų. Moju joms ranka ir kviečiu į savus namus. Su šypsena ruošiu dovanas artimiems žmonėms - dovanosiu daug meilės. Ir net nebaisu, kad sniego nėra, nes net ne sniege tos Kalėdos iš tikrųjų slypi, jei kas nors pamiršo ar dar nežinojo. Josios slepiasi už kampo spalvoto popieriaus dėžėj, pinasi apie raudonas kojines, šildosi pirštinėse ar šalikuose, kvepia imbieriniais sausainiais ir klevų arbata. Ir cinamono kvapais, kurie bučiuoja nosies galiuką dar nepasiekus namų durų. Šiluma slepiasi žmonių akyse, šypsenose ir širdyse. Kalėdų rytą, tą trumpą akimirką, prieš pradedant pakuoti dovanas lauk. Sugrįžus paukščiams iš kitų kraštų.
Ir net visai kažkaip nebepiktina manęs žmonių minia parduotuvėse, nes nepaisant nieko, jie ten grūdasi galvodami apie artimus žmones. Praktiškai, su meile ar per prievolę - jie galvoja. Juk kitomis dienomis būna tas pats, tik dabar viskas apvyniota Kalėdų girlianda. Ir man žavu stebėti minias, apsikrovusias pirkiniais, kai iš maišelių byra blizgučiai ar per maišelio kampą gali pastebėti spalvotą girliandą, spalvotą popierių ar … mažytę Grinčo širdį.

Nustojus galvoti kiek man tai kainuos, sugrįžta šiluma. Ir Kalėdos kažkokios jaukesnės pasidaro. Ir nebūkim tokie jau grinčai kiekvienais metais, bent savaitėlę nustokim būt užaugę.

Rodyk draugams

Humans are the cancer of the Earth.

Ar viskas, ką mes turim šioj visuomenėj, yra nelaiminga meilė (by choice, jei tau įdomi mano nuomonė), arba skundai skundai skundai? Nes viskas blogai ir pasaulio pabaiga? Nes Apokalipsė ir mes vargšai individai galim tik liūdėti ir skųstis? Nes … juk taip … sunku … džiaugtis. Ir mylėti. Ir paprasčiausiai … šypsotis, nes šiandien Saulė.

Nes pasaulis nėra tiktais juodas arba baltas. Net ir ne tiktai pilkas. Gal tik šiandien, gal tik šiandien vakarykštę dieną uždengiam baltais sniego patalais, bet po visu tuo slypi šis tas daugiau. Po viskuo slypi šis tas daugiau - po kasdieniu “labas rytas”, po viliojančiu kavos aromatu; padėta po alaus bokalu, slepiasi už kreivo šypsnio ar netikusio juokelio - visada yra šis tas daugiau.

Ir jeigu mes akimirkai sustosim, niekas tikrai nenumirs. Pasaulis nenustos suktis ir tikrai nepasidarys blogiau nei yra. Vietoj to, kad lauktumėm iš pro debesų stogus išnyrančių saulės spindulių, galėtume patys būti saulės, nes … nes … nes nu juk saulė.

Visiems mums skauda ir visiems mums būna - nepasiseka. Kava per karti, vėjas per šaltas, meilės per mažai, šilumos per mažai, sniego per mažai, Kalėdų per daug, o dar viską vainikuoja koksai nors netikėlis, kardinaliai sugadinęs nuotaiką - bet mes stiprūs ir mes ištveriam. Pasidarom kavos su daugiau cukraus, kartais paverkiam - kartais parūkom - jei neužtenka, suvalgom dėžę ledų ar išgeriam taurę (ar butelį) vyno. Ir atsistoję einam toliau. Nes jeigu kartais, bent vieną sekundėlę leistume sau apsidairyti, galbūt pradėtume kvėpuoti.

Nes šiandien pirmadienis ir linkiu jums skanesnės savaitės!!
šypsnis nuo bohemos*

Rodyk draugams

Zuikiau, kada snigs?

mano meilei vaikystėje
nieks nenupirko kreidelių
ir todėl ji nenusibrėžė
sau jokių ribų

Dar viena bemiegė naktis, nors negalėčiau skųstis - kažkodėl nesijaučia skausmingai. Tik per skrandį duoda - ketvirtas kavos puodelis pakeliui. Net nebesu tikra, ar reikia. Nebesu tikra, ir ar noriu. Įprotis mažumėl.
Nėra mano nakties danguj nei mėnulio, nei žvaigždžių; tik žibintai, puošiantys gatves, ir stikle, apklijuotam geltonais lapeliais su datom, atsispindinti singsulė, neleidžianti man pasiduoti. Dar truputėlį ne, bohema, dar būk. Ir šiaip kažkaip visada sakiau, kad netikiu datom. Grįžimo. Ir pažadais. Tieji netenka visų savo perspektyvų, jei bent vienas jų buvo sulaužytas.

Ir išeisiu aš šįryt (šįryt?) geltonų plytų takais pasidabinus raudonom kurpaitėm. Pamiršiu, kad sustuksenus jomis tris kartus galėsiu grįžti namo – o ir kam prisiminti kelią, jei pagaliau it kanarėlė pabėgau iš savo narvelio? Tojo, kurį pati susikūriau, kurį pati užrakinau iš vidaus, ir raktą išmečiau pro grotų tarpą. Kam grįžti į namus – į tąją realybę, pilką ir dūzganą – kai galiu sau ramiai būti Alice ir keliauti pasakų takais?

“Gal viskas būtų pasisukę kitaip, jei būčiau spalvotas?”
- … 344

Rodyk draugams

Page 338 of 365

Kokią parašei šiais metais knygą? Ar užteko puslapių visiems norams, siekiams ir tikslams? Ar užteko šokolado ir kavos? Ir arbatos?? Ar buvo lietaus, juoko? Knygų, laimės, meilės? Ar užteko nosinaičių, kai meilė pasibaigė? Ar buvo pakankamai saulės spindulių, spalvotų lapų ir sniego? Ar nebuvo šalta? Nei naktimis, nei sieloj. Ar buvo atradimų ir kelionių? Ar užteko filmų ir rytų sau? Ar užteko laiko?
Ar atradai bent vieną, tikrą draugą? Ar sapnavai gražius sapnus? Ne košmarus ir ne … ir neklausinėjai savęs nuolat “Kas būtų, jeigu?..” Ar … ar vaikščiojai stogais, skaičiavai žvaigždes? Ar gyvenai?

Laiko dar liko paskutinei pastraipai.

šypt*

Rodyk draugams

odė Rudeniui.

To ascend another story to see a thousand miles.
- Chinese proverb

nes ruduo šiemet buvo velnioniškai lepinantis. nes šiemet ir lapai buvo ryškesnių spalvų, ir saulė dažniau švietė. ir net nepaisant klevų arbatos deficito vero aplinkoje, ten praleidau ne ką mažiau laiko nei anuomet. mažiau “kavos su draugais”, daugiau “kartu mokomės”. mažiau nepasitenkinimo, daugiau malonių staigmenų. mažiau triukšmo, daugiau tylos. daugiau spalvų, daugiau saulės spindulių. daugiau šiltų akių, šypsenų. jaukumo.

kalėdoms gavau mažytę išankstinę dovaną - visai šviežią, dar spaustuve kvepiančią Murakami knygą. bohemai nuo Gretos. įkvėpimui, spalvoms ir … kelionei ^^

visada sakiau, kad turiu dvi save - paviršiuje besišypsančią ir plaukiojančią Gretą, kuri visiems būna gera ir nuoširdi; ir tolimiausiame užkaboryje pasislėpusią bohemą, kuri vaikšto nakties tamsoje, draugauja su vienaragiais ir tyliai skaičiuoja žvaigždynus. save dvi. iki pilnatvės. kol šį saulėtą rudenį vienos jų nepamečiau.

labiausiai man patinka tyla užsidarius barui. kai išeina visi girti, besirėkaujantys žmonės, ir palieka tik mielai nuvargę, velnioniškai gerai pažįstami veidai. ir alus. atviri pokalbiai ir vyšninis alus…

Rodyk draugams