BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Būti manimi.

Prabundu ir paukščiai čiulba. Ir saulė šviečia taip žaviai, kad norisi atidaryti visus langus ir pasikviesti ją vidun. Saulės spindulių zuikučiai įsiridena per palanges ir žaidžia gaudynių ant medinių grindų. Taip ir norisi susiraityti ant palangės ir šypsotis Pavasariui. Sveikas atvykęs, mielasai!!

Pavasaris ir mano protas išėjo pasivaikščiot. Gal kažkada tai skambėdavo kaip idilė, nes gi o-kaip-smagu-būti-nesąmone-pavasarį, bet iš tikrųjų tai labiau jau diskomfortas nei kažkokia nauda. Tiesą sakant, tasai proto nebuvimas yra toksai didelis biesas, kurio neužrakinsi nei dėžutėj prie veidrodžio kartu su visais “šiandien tiesiog būk graži ir dėl dievo meilės stenkis nekalbėti” arba už tų pačių durų, kurias užrakinu su siela viduje, kad nepabėgtų, kol užsiimsiu socializacija ir visuomeniniu pritapimu. Iš tikrųjų tai čia viskas dėl vitamino D, kurį man liepė gerti, kad naktim miegočiau, kuris, pasirodo, nudažo viską kažkaip padrikai lyg akvarele nutepta, ir visai pilka nebelieka.

Ir iš tikrųjų tai man sako daug komplimentų. Daugiau, nei norėčiau ar turėčiau, bet ir padėkoju visada už juos, tai gal čia išsilygina viskas šitoj vietoj? Ir komplimentai kokie tais kitoniški, visai neliečiantys išorės, o glostantys auros spalvas ir šildantys kitokiom šypsenom. Ir kažkaip taip mergaitiškai jaučiuosi, kai praleidžia mane pirmą pro duris arba neleidžia nešti nieko sunkaus, arba kantriai palaukia, kol aš išsikuičiu; o tai man irgi skamba kaip labai mielas komplimentas, ypač kai tuo pat metu dar ir žinai, kad tave vertina už gerumą.

Bet geras žmogus ne profesija ir nieko čia nepadarysi. Ir kartais tenka nusileisti porą laiptelių žemyn iki visuomeninių normų ir apsimesti, kad pamynei savo vertybes, nors iš tikrųjų tai dar vienas iš tavo prioritetų - suteikti laimę kitiems. Į visų vertybių sąrašą reikėtų būtinai įtraukti ir “nepamiršk savęs“, nes “turėk savivertę” pasirodo, nėra vienas ir tas pats.

Ir kai pamatai ką nors, kas (ne)vališkai ima tave mėgdžioti, net ir paprasčiausiom smulkmenom, tokiom kaip kvaili išsireiškimai, nesąmoningi gestai ar tiesiog polinkis vyrams, supranti, kad galbūt vis tik kažką darai gerai, jeigu sugebėjai suvilioti žmogų noru būti savimi. Bet tai kartu ir gąsdina, kas nėra labai jau maloni emocija, jeigu atvirai.

O šiaip tai aš tiesiog paprasčiausiai (dėl visko) norėčiau išvažiuoti į Vilnių. Nusipirkti šunį ir gyventi pusantriniam kambary, kurį sau švelniai vadinčiau loftu, ir turėčiau kokius visus tris baldus. Ir ne todėl visai, kad norėčiau pabėgti, ar Kaunas nebepatiktų, ar šiaip kas nors ko nors nekenčia. Tiesiog mano vidinis meškėnas Vilniun šaukiasi ir kažkaip negali prieštaraut šitoj vietoj - vidiniai meškėnai visada teisūs palieka.

Rodyk draugams

Viskas gerai.

- Kaip tavo nauji metai einasi?
Revoliucija. Pabudo mano vidinis meškėnas ir sako: „Bo, susiimk“. Ir aš įspiriu sau iš vidaus ką nors daryti. Pavyzdžiui, pradėti valgyti pusryčius. Nu nes gi sveika ir visi sako, kad taip reikia.

Dar visi sako kas ten tarp jūsų vyksta?, o iš tikrųjų tai mes tik žaidžiam draugus. Kai niekas nemato flirtuojam šypsenom ir tyliai bučiuojamės akim.
Jeigu vaikščiočiau tomis pačiomis gatvėmis ir kvepėčiau kaip vasara(-ą), ar tu grotum tą pačią (lietaus) muziką ir mes šoktume akimis??

Ir viskas turėtų būti daug paprasčiau ir … ir apskritai, niekas neturėtų būti taip sudėtinga … in any way. Niekada. Niekaip. Nes dabar mes tik visiems ir visada sakom viskas (bus) gerai, nors iš tikrųjų niekas gerai.

I can’t wait for the day when you realize you fucked up.

Galiausiai, aš tik noriu, kad visiems viskas būtų gerai. Kad dingtų visi skundai ir nesusipratimai, ūkanoti veidai ir … ir kad atsirastų šypsenos. Kartais užtenka tik prisiminti, jog mes esam. Gyvenam. Mes. Ir … kartais užtenka pašto dėžutėje rasti taškučiais išmargintą voką arba visą Mažojo Princo knygą su prierašu šypsenai sukelti, kad prisimintume, jog Laimė susideda (tik) iš smulkmenų.

You can‘t make everyone happy,
You are not a nutella jar.

Rodyk draugams