BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atvykstu; su manim - ilgėjantys vakarai.

vakar kažkaip labai smarkiai man viskas klevais kvepėjo. ir cinamonu. ir vakar pirmą dieną šį rudenį klevų arbatą gėriau sėdėdama lauko terasoj, ir džiaugiausi oru tokiu žavingu, nei per šaltu, nei per šiltu, tokiu kartkartėm slogiu, kitom kartkartėm - keistai jausmingu, kokia būtent mano nuotaika paskutiniu metu būna, ir kaip tik dėl to turbūt mes taip sutinkam ir patinkam vienas kitam. ir mano rankos apdraskytos, ir kojos pilnos mėlynų gėlyčių, ir, ko gero, iš esmės niekas taip per daug labai nesikeičia, kaip mes čia įsivaizduojam bandydami pasaulį reikšmingu nudažyti; nes viskas lėčiau sukasi, lėčiau keičiasi, ir jeigu prieš metus rudenį vaikščiojai raudonais plaukais ir raudonu paltu, tai dar nereiškia, kad po visų pokyčių, perversmų, duobių ir šuolių aukštyn/žemyn, šį rudenį nesėdėsi vėl toj pačioj kavinėj vėl raudonais plaukais ir vėl raudonu paltu, vat.

ir aš tik noriu pasakyti turbūt, kad, nepaisant viso to laikinumo ir trapumo, daugelis dalykų elementariai ratu sukiojas, tik progos negrįžta, dievaži, jos niekada neapsisuka. labiau jau kaip katinai įsižeidžia, išeina, ir niekada nebegrįžta, nes, matai, nepaglostei laiku, kai labiausiai to norėjo. ir atvirkščiai tuo pat metu viskas taip pat vyksta - kad ir kaip viskas taip pat kaip anuomet, iš tikrųjų tas stiklo plonumas toks gąsdinantis, toks absurdiškas, kad niekada nežinai, kada pabirs milijonu šukių ir ar kuri jų neįsmigs kur nors į nepatogią vietą. delną, pėdą, ar širdį, pavyzdžiui, kur kartais kutens, kartais durs, bet visada ten bus, nes neišeis iškrapštyti taip lengvai, kaip norėtųsi.

ai, kelias naktis iš eilės jazminus sapnavau, net jaučiau juos savo kambary, užuodžiau aitriausiu kvapu, ir turbūt vasarą jų man per mažai buvo, ir turbūt man jausmo kažkokio įdomesnio trūksta. nors nepasakyčiau, kad pykti nėra smagu, ne ne, bet įvairovės, dėldievomeilės, man čiučiuką, prašyčiau.

Rodyk draugams

Lyja saulės spinduliais

Man patinka, kaip vėsa nudažo skruostus rausvai. Kaip pirštai virpa nuo žvarbos ir norisi juos tuoj pat paslėpti kišenėj. Rugsėjo pradžia ir tampa vis vėsiau.

Puodelis cinamoninės kavos įgauna visai naują atskonį šiam pageltusiam sezone. Ir kvepalai, ryto tamsoj nugulę ant šaliko galų, kvepia labiau jau kaip Kalėdos nei vasaros žiedai. Rytinė rutina pasidaro lėtesnė, tingesnė, labiau kaip užplikomos kavos garsas grojant kokiems tais Kings of Leon nei besidaužanančių durų trenksmai skubant, nes pramiegojai.

Ir tokie mieli gyvenimiški klausimai galvoj sukiojasi. Apie gyvenimo, veiksmų prasmę, apie motyvaciją ar nepaaiškinamą gerumą rudeniui užklupus. Ir atradimų naujų gausa pasipylė - ledų skyriuj, arbatos skoniuose, žmonių draugystėje, picerijoje už kampo.

Ir augam mes visi kažkaip keistai, vienas kito link. Bet taip gražiai, sinchroniškai, gal nevisai tikslingai, bet bent jau į tą pusę. Vietoj kaspenkminutinių perikūro pertraukėlių gaminamės pusryčius ar priešpiečius - nes amžinai alkani, amžinai su kavos trūkumu, amžinai norintys vieni kitų kompanijos. Nes rudenį, kai viskas taip gražiai šypsosi, bet žvarba irgi atkeliauja, su visu tuo komplektu taip slogu vienam būti pasidaro, taip ilgu pokalbių su arbatos puodeliu rankoj ar šypsena akyse.

Ir aš, dievaži, nuoširdžiai šypsausi matydama, kaip jaukiai ruduo kiekvieno širdį pakutena.

Šypt*,
Bo

Rodyk draugams

I’m in the mood for a box of wine.

Apkabino iš visų pusių ir nepaleido. Kuteno skruostus, spigino į akis, šiltai atsisveikino.

O man visą dieną tik keistos mintys raizgėsi galvoj. Apie žmones, kurie išėjo, apie tuos, kurie dar ateis. Raizgėsi įvairiausiais pavidalais, bet be veidų - visada be veidų. Kaip tas berniukas, parašęs du laiškus ar penkis, pratipenęs pirštų galiukais kaip žmonės, kartą apsilankę sapne, ir daugiau niekada nebepasirodę.
Kuriu naujus scenarijus istorijoms, kurių niekada neparašysiu, nes prisimenu, kad iš tikrųjų net nemoku rašyti. Nei istorijų, nei laiškų. Užtad pasakoju kitiems - tiems, kurie vėliau užrašys. Juodu ant balto. Gal ne mano žodžiais, bet mano istoriją.

Galiausiai, dienos pabaigoje mes visi tokie. Išsibarstę it žaislai, kurių prieš miegą niekas nepadėjo į jųjų vietą. Kai kurie blizgantys ir dar visai nauji, kiti – sulūžę ir paskendę idealistiškose Gyvenimo Prasmės paieškose, taip niekada ir neradę sau vietos. Visi mes tokie. Kreivi. Keisti. Netobuli. Savotiškai idealūs. Norintys mylėti ir būti mylimi, nes apsvaigę nuo tikėjimo (o gal vilties?), kad meilė, ir tik meilė, mus visus išgelbės. Kaip beviltiškai naivu. Taip pat absurdiška, kaip tikėti, jog būsim laimingi atradę prasmę. O gal taip būna? Gal laimė smarkiai su tuo susijus ir … bet ką aš galiu sakyti, jei pačios laimė pirštais suskaičiuojama? O gal tiesiog reikėtų „leisti“ žmonėms gyventi jų pačių susikurtą gyvenimą su jų pačių laimių, prasmių ir kitų nesąmonių suvokimais savo sukurtame pasaulyje. Leisti jiems, nes ir pati niekaip nepabėgu nuo Savo vienaragių, vaivorykščių ir rožinių dramblių Pasaulio … Kokia nesąmonė. Užsidaryti kažkur, ko nėra, vien tam, kad pabėgtum nuo to, kas yra. Nuo realybės su visais josios skauduliais, dūriais ir nuosmukiais, nes … nes, odievai, slėptis visada paprasčiau. Visada.

Rodyk draugams