BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

8. Remember people by their eye color not their clothes

- Bet pas jus amžiaus skirtumas … - nutyla. Įtariu, skaičiuoja. Prisimenu, kadais jau turėjau pokalbį šia tema. Kaip A. įnyrtingai mane įtikinėjo, kad amžius - tik skaičius, kad iš tikrųjų kiti aspektai daug svarbesni ir … ir aš pati žinau, man nereikia sakyti tokių dalykų. Bet žmonės mėgsta skaičius - jiems patinka tikslumas, vedantis prie kontrolės. O viską kontroliuoti juk gerai. Nors man tai labiau stereotipus primena. Skaičiai įrėmina. Amžiaus rėmai, laiko rėmai, atstumo rėmai, ūgio, svorio. Rankų skaičiaus, baigtų klasių, turėtų darbų, buvusių vyrų ar moterų - dievaži, viską suskaičiavus galima rūšiuoti. Galima klijuoti etiketes, kaip kokiems koncervams, kurių jie nebeatsiklijuos, nes skaičiai.

Suaugusieji mėgsta skaičius. Kai pasakai jiems apie naują draugą, jie niekada neklausia klausimų, kurie iš tikrųjų svarbūs. Jie niekada neklausia: “Kaip skamba jo balsas?”, “Kokius žaidimus jis labiausiai mėgsta?”, “Ar jis renka drugelius?”. Jie klausia: “Kiek jam metų?”, “Kiek brolių jis turi?”, “Kiek jis sveria?”, “Kiek pinigų jis turi?”. Ir tik tada jie mano, kad jį pažįsta. Jeigu pasakysi suaugusiajam “mačiau gražų raudonų plytų namą, su pelargonijomis ant palangių ir balandžiais ant stogo…” jie net negebės įsivaizduoti tokio namo. Turi jiems sakyti “Mačiau namą, vertą tūkstančio frankų” ir tada jie sušuks “Ak, koks gražus namas!”.

O vienintelis skaičius, kuris šiuo metu man rūpi, tai kiek reikia kinderių, kad jaustumeis laimingas?

Rodyk draugams

No good news in this chapter.

I kinda have this creapy feeling that it’s not over yet.

būna metuose tokia diena, Kalėdų sezono pradžioje, kai nusiperki maišą mandarinų, geri cinamoninę kavą iš kalėdinio puodelio ir tau visai nusispjaut ant nepabaigtų darbų krūvos. ir net neerzina, kad šiandien šeštadienis, ir tu ką tik grįžai iš univero, kad pradėti raštai kanda į ranką ir sąžinę, ir net nesvarbu, kad šiandien šalta. nes būna tokia diena, kuri šiaip nėra gera, nes emociškai būni persikrovęs skubos, veiklos ir santykių gausos, bet ta diena kažkaip nuvalo. purvą nuo sielos.

nes pradedi skaityti naują knygą, kuri turėtų išgelbėti tavo sielą. nuo lapkričio rudens ir supratingumo stygiaus.
nes turi visą pusvalandį, kurį gali neskubėti. ir apskritai nieko nedaryti.
nes palto kišenėj turi kinderį, kurį visai netikėtai gavai dovanų.
nes pirmąkart šį pusmetį šeštadienis yra šeštadienis.

nu nes ir viskas kažkaip jau Kalėdom ima jaustis.

Rodyk draugams

Saturdays are for adventure; Sundays are for cuddling.

Kaip man reikia sniego. Ir tos nenusakomos švaros. Ir čiuženimo po kojom. Ir žibintų geltonos šviesos sningant. Ir kalėdinių lempučių. Ir kakavos su kalnu grietinėlės ant viršaus. Ir cinamonu. Ir imbierinių sausainių pusryčiams. Ir šokoladinio torto vakarienei. Ir Kalėdinių megztinių. Ir šilto pledo. Ir dar trijų porų vilnonių kojinių. Ir šilto žvilgsnio “išgyvensi, Bo”. Ir vilties truputėlį.

Ir noriu aš naujo sąsiuvinio savo gyvenimui. Kietais viršeliais. Kad galėčiau apie kasdieną rašyti, arba apie tas retas akimirkas, kurias trumpam įsimyliu. Kurių nebūna daug, bet kurios skaniai įstringa kažkur pasąmonėje ir kai liūdna - jos išnyra. Ir šildo kaip kakava ir pokalbiai apie viską rytui į duris beldžiantis. Ir tie pokalbiai būna tos akimirkos - kurių net nesinori įamžint, bet nuolat galvoji, kaip būtų šaunu, jei jie niekada nesibaigtų. Bet jie baigiasi, o žmonės išeina. Ir palieka taip tuščia, ypač kai vietoj atsisveikinimo išgirsti“tu negalvok”.

Ir man staiga nebeliūdna pasidaro, kad nemoku žmonių (įsi)mylėti - įsimyliu aš momentus, tuos pavienius, kai nežinau, kad tokie galėtų būti, bet jie ateina, ir taip lengvai, atsainiai įsirango kaip katinas į širdies kampelį kokį.

Ir sniego man reikia, kad nebūtų baisu nepažįstamais keliais vaikščioti. Kad galėčiau dar vieną akimirką įsimylėti, kurią norėtųsi į užrašinę įpaišyti. Šalia pažadų ir atsisveikinimų. Ir žmonių sielos trupinių, kuriuos pas mane paliko kai svečiavosi.

Žmones aš įsi(myliu) labai trumpam. Jų šypsenas. Akis. Mintis. Perskaitytas knygas. Matytus filmus. Aplankytas vietas. Žvilgsnius ir žodžius. Ypatingiausius vadinu saulėm.
Ir niekada nemėgau aš atsisveikinimų, niekada jų labai didelių ir neturėjau. Palikom vieni kitus su tvyrančia įtampa ore, su mažyte elektra, perbėgančia kūną, vieniems kitus netyčia Pasauly sutikus. Nebeklausiam kaip sekasi, bet ir “pasiilgau” nebesakom. Ir tai baisu. Dievaži, baisu, kaip iš visko, ką turėjai geriausio, nebeturi nieko, ką dar norėtųsi apkabinti ir niekada nepaleisti.

Rodyk draugams

Apie vyrus, meiles, seiles, saules ir rudenį.

Lapkritis pasibeldžia į duris su puokšte beviltiškumo ir dėžute beprasmybės. Įsileidžiu jį, nes mandagus. O ir “ne” aš nemoku pasakyti. Žvarba pasikeičia šalčiu, geltoni lapai nusidažo purvu, o miestą nudengęs rūkas visus sargdina destrukcija. Atsikeliu ryte su planais išgyventi dieną, užmiegu su viltim, kad išgyvensiu ir rytojų.

Lapkritis primena man apie visus blogus dalykus. Apie tai, ko netekau. Pasidaro liūdna ir nebegelbėja nė arbata ar kojinės vilnonės. Liūdesio debesys kabo virš mano namų ir man pasiutusiai pikta. Nu kokio velnio gi?? Ir kodėl, po velnių, niekas nepadeda? Net tie maži džiaugsmai, kurie anksčiau džiugindavo iki dideliausios laimės??

Ir nepadeda net perdėtas dėmesys atkeliaujantis su rožių puokštėm, saldainių glėbiais ir neva mielais kreipiniais, kurie išties tik šiurpą kelia ir tyliai sau keikiesi: nu kodėl? Visi tie klišėm tapę dėmesio rodymai man darosi vis bjauresni ir aš jau šimtinį kartą garsiai iškeliu milijono vertą retorinį klausimą: kokio velnio, norėdamas parodyti dėmesį ir susižavėjimą, darai tai, kas tau atrodo miela, o ne tai, kas man patinka? Gal tai veikia ant kitų, bet primenu pasauliui, kad su romantika aš vis dar nepakeliui. O gal tiesiog tai sugadino romantiškus poelgius darantys individai - nes ne jų man visai reikia.
Ir pikta velniškai, dievaži, kad pamiršta manęs paklausti “Bo, o kaip tau viskas?”, nes jei paklaustų apie tai, dievaži, jei bent vieną kartą paklaustų, aš pasakyčiau, kad pas mane mano Saulė sugrįžo. Kad man visai nieko šiam pasauly nereikia - nei gėlių, nei dėmesio, nei komplimentų, nei saldainių, nei princesių ar nešiojimo ant rankų - man reikia tik vieno vienintelio, šilto, jaukaus apkabinimo. Nes būtent to man iš tikrųjų reikia.

Rodyk draugams