BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rimti dalykai.

Kuo seksistiškesnė visuomenė (vyrai), tuo seksistiškesnės moterys. Taip ir atsiranda stereotipinių vaidmenų prisiėmimas - moters vieta virtuvėje, ruošiant vyrui vakarienę, auginant vaikus ir skalbiant jo kojines. Kadangi tokia paklausa, atsiranda ir tokia pasiūla. Ir pradedi girdėt tokius pasiūlymus kaip “Bo, tau reikia ženytis“, “Bo, suradau tau vyrą” ir “Bo, kuo tau jis neįtinka?“. Neįtinka jis man savo įsivaizdavimu, kad yra vyras, dėl to mano balsas nieko nebereiškia, neįtinka, kad, jo nuomone, man nereikia mokytis, nes jis pilnai gali mane išlaikyti, ir neįtinka tuo, kad … na, aš jo neišsirinkau.
Ir nesu aš nei feministė, nei labai jau ten feministiškų pažiūrų (nors tam prieštarautų, ko gero, didžioji dalis mane pažįstančių žmonių). Aš tik nepritariu tiems visiems baisiems stereotipams, kurie varžo moteris ir jų norą ko nors gyvenime siekti. Nes, pripažinkim, vaikų auginimas ir namų tvarkymas nėra didžiausias gyvenimo tikslas. Ar pasiaukojimas. Nors kai kurie kitaip gyvenimo nemato. Dar nemanau, kad reikia bažnyčios sutikimo abortui darytis. Ar apskritai kieno nors kito sutikimo tam. Ar kad moters gyvenimo prasmė vyro pavidalu reiškiasi.
Lygiai taip pat esu tikra, kad moteris viską puikiai gali padaryti pati - ir šeimą išlaikyti, ir buitį prižiūrėti, ir karjeros siekti, ir ir ir. Tik jai gyvenant su vyru, visi šie dalykai jam būna nurašyti. Nu nes juk vyras.

O aš pažįstu krūvą moterų, kurios yra stiprios, nepriklausomos, protingos ir, dievaži, gyvenime tikrai daug pasieks. Jų vyrai - lygiai taip pat stiprūs, gyvenime tikslų turintys individai, joms primenantys, kur ir ko jos eina. Ir visai ne vyras parodo, kokia moteris yra, nes, dar viena tiesa, silpni vyrai renkasi stiprias moteris - juk turi kas nors juos išgelbėti - tačiau pati moteris parodo, kokia ji yra. Ar silpna auka, kurią gali išgebėti tik riteris žvilgančiais šarvais, kuris jai padovanos saldžiausią meilės iliuziją, ar stipri, nepriklausoma asmenybė, kuri šalia savęs turės bendrakeleivį, su kuriuo dalinsis pergalėmis ir vargais.

Visi mes kartais norim būti išgelbėti, apkabinti ar paguosti. Tačiau nereikia laikytis įsikibus iliuzijos, kad tik kiti tai gali padaryti - tokie įsivaizdavimai kaip grandinės mus traukia žemyn ir tik dar labiau skandina. Mūsų niekas neišgelbės, nes mums niekada nebus gana. Dėmesio, apkabinimų, paguodos. Tik paleidę grandines ir suvokę, kad tik mes patys sau gelbėtojai, stiprūs ir savarankiški, galim kažką pakeist, iš tikrųjų būsim išgelbėti.

Rodyk draugams

Apie laisvę

Laisvę mes paprastai įsivaizduojam kaip vasarą - tokią lengvą, gaivią, šiltą ir geltoną. Ir ji kvepia paprastai kaip pavasario pradžia, kai ima muštis pumpurai, kai į spintų glūdumas nugrūdam visas žiemos sunkenybes - kojines, kailinius ir nepasitenkinimą. Laisvė kalbėti, laisvė rinktis, laisvė išeiti ar pasilikti, laisvė nesugrįžti. Pasirodo, laisvė ir nematyti.

Tačiau kartais, tarp tos pompastikos ir garsių šūksnių apie tai, būna ir mažyčių laisvių - laisvė nuo žmogaus, kurio buvimas (šalia) tave slegia, laisvė nuo minčių, kad nepasiseks, dėl to bandyti neverta, laisvė nuo vaikystės nuoskaudų, kurios taip ir persekioja ligi šiol, laisvė nuo abejonių žmogumi, laisvė nuo nepasitikėjimo, laisvė nuo skausmo, laisvė nuo atsisveikinimų, laisvė laisvė laisvė … Galėčiau sugalvoti dar begales “laisvė nuo…”, o galbūt tai net nėra tikroji laisvė - galbūt tikroji laisvė yra tai, ką išsikovojom sausio 13-ąją, o gal tikroji laisvė buvo rinktis šalį, kurioje gyvensiu, ar religiją, kuria renkuosi tikėti (ar netikėti) visą likusį savo laiką. Galbūt laisvė visiems individuali kaip laimė ar svajonės, ir ne visiems ji vasara kvepia, ir kai kuriems ji gal net visai nelengva, o priešingai, daužosi iš vidaus kaip jūra į akmenis per audrą? O gal mes kiekvienas, iš tikrųjų, nieko nepaisydami, laisvę galim susikurt sau patys??

Sutikau savo Mėlynakę Meilę (kažkodėl jie visada būna mėlynų akių) tam gyvenimo tarpsny, kai ne tik nesitikėjau jo daugiau niekada pamatyti, bet dar ir buvau spėjus jį pamiršti. “Bo, kaip gyveni?” šypso ir lūpom, ir akim. Prisiminiau visus dalykus, už kuriuos jį dievinau. Didžiąją dalį jo man sakytų dalykų. Niekada blogo nepadarė, niekada blogo nepasakė. Trumpam save prakeikiau - juk viską sugadinau. Vaizduotė susuko filmą, kas būtų ir kaip viskas atrodytų, jei būtumėm pasilikę kartu. Bet realybė tokia, kad tokiu atveju nebūčiau čia. Čia, kur esu laiminga. Čia, kur supa mylimi žmonės. Čia, kur darau tai, kuo didžiuojuosi. “Iš tikrųjų gerai,- galiausiai atsakau be jokio kartėlio”. Ir žinau, kad jis manimi tiki, ir abu atsisveikinę išeinam į savo laisvę - aš, kur daugiau niekada nebegalvosiu, kad būtų buvę geriau su juo, jis, kur niekada nebegalvos, kad mane įskaudino.

Mano laisvė visada buvo atsisveikinti viską pasakius - nepalikus nieko sau, nieko tarp eilučių. Kad ir kaip visą gyvenimą nemėgau atsisveikinimų.

Rodyk draugams

Maži prisipažinimai prieš einant miegoti

Visada tikėjau harmonija ir tai buvo kažkas nepaprasto ir stebuklingo mano asmeniniame gyvenime. Žinoma, kitais kartais tikėjau, kad tai pats didžiausias nesusipratimas, kokį tik gebėjau sugalvoti. Be ateities scenarijų ir netikusių pasiteisinimų, žinoma. Niekada nemokėjau pasiteisinti.

Kapsint dienoms mano gimtadienio dienos link staiga, visai netikėtai, begeriant kavą ir apsikabinus radiatorių, truputėlį supranti, kodėl amžiaus skaičius tampa labai svarbus - jis atitinkamai koreliuoja su nuveiktais gyvenimo dalykais. Ir kuo mažesnis koeficientas, tuo žemesnė savivertė. Ar minėjau, kad, be visa ko, tai dar ir skamba kaip beprasmybė?

Velniškai smagiai pradėjau naujus metus. Sniege. Apsisiautus pledu ir draugais. Ai, ir apsupta begalės melų. Sounds like fun, huh? Kaupiu įrašą apie dalykus, kuriuos man kalba žmonės. Gal jau šiemet jį išgimdysiu - jau pusmetį raizgosi pasąmonėje, bet taip ir neišdėlioju žodžiu. Kažkaip nekyla pirštai dviprasmiškai žmones pateikinėti.

Nors dviprasmybės mano gyvenime kaip lietaus lašiukai žiemos pradžioj. Jų pakankamai daug ir jie visai sniegas turėtų būti.
Nors net nepavadinčiau jų dviprasmybėmis. Labiau jau melu, nu nes juk nėra lengvesnio būdo apgauti žmogų nei pasakyti jam tai, ką jis nori girdėti.

Ai. Šiemet iš tikrųjų sau nieko nepažadėjau. Nebenustembu, kad gyvenimas ne pagal planą veikia, tai nutariau save nustebinti netikėtumais, kuriuos šiais metais sutiksiu. Pavyzdžiui, galbūt galėsiu trumpam pasislėpti Negyvenamoje Saloje - nustebčiau velniškai, nors ir apie tai kalbu.

Kad gyvenimas nestovi vietoj supranti, kai tavo paauglystės grupė vėl susimeta, ir matai jų pokytį per tuos visus metus, bet myli ne ką mažiau.
Kad gyvenimas nestovi vietoj supranti, kai tavo draugė susimeta su savo pirmąja meilė - ir to ji siekė šešis metus. Šešis, for crying out loud.
Kad gyvenimas nestovi vietoj supranti, kai … tam tikrus dalykus imi matyti visai kitaip nei prieš metus ar du. Ir nors daugelis dalykų atrodo besikartojantys - pavyzdžiui, tie patys melai, į kuriuos kitaip reaguoji, nes vis tik kažkaip vis tiek augi. Gal ne visada protingyn, nu bet maža ką.

Noriu, kad būtum mano fėja.

Nauji metai, senos rogės,- visai netyčia iškraipau senolių išmintį. Gal nebešypsau lyg būtų koks birželis, užtad širdy ramu.

P.S. Kai šovėm šampaną į dangų ir tiesėm pasveikinimų apkabinimus vieni kitiems, laikrodžiui mušant dvyliktą ir pasauliui akimirkai persivertus, nusprendėm 2016uosius meilei paskirti. Tai meilėsmeilėsmeilės jums, špokai!!

Rodyk draugams