BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vidurnakčio idilė

Ir aš nemanau, kad aplamai yra toks dalykas kaip “tinkamas laikas” - jis visada būna netinkamas - žiūrėk, ką tik po santykių; žiūrėk, galva pilna kitų dalykų; žiūrėk, sunkus laikotarpis; žiūrėk, norisi dar laisve pasidžiaugt. “Netinkamas” laikas tėra atmazas, kuriuo paprastai gelbėjamasi nuo to baisaus “nenoriu”. Čia kaip aš nuo visko slepiuosi po darbu - “negaliu, nes dirbu”, o iš tikrųjų tai juk nenoriu. Nes man nereikia. Paprastai va taip. Kai nori, niekada nėra netinkamas laikas. Tai iš vienos pusės gerai, kai anksčiau laiko sužinai, kad nieko neišeis, bet iš kitos pusės tai taip apgailėtinai pasijauti - tai wtf mes čia dabar visą tą laiką veikėm? Kas čia per planai ir pažadai, ir kiti dalykai? Šiaip, laiko prastumimui? Nuoboduliui užmušt? Ir tada toks - bam - o mes išvis galim likt draugai? Jei niekada jais nebuvom? Jei bendravimas buvo visai ant kitų dalykų statytas? Ant tų, kurių aš niekada nesupratau. Ir kiek toliau reikėtų apsimesti, kad viskas gerai? Jeigu aš, tuos visus pažadus ir planus, priėmus už gryną pinigą, dabar jų visų atsisakysiu? Kas liks iš to, ką per visą tą laiką pasiekėm? O gal galima paprasčiausiai viską pradėt nuo nulio? Tačiau kurioj vietoj tokiu atveju reikėtų dėti tašką? Galiausiai, aš juk nežinau, kurioj vietoj pasibaigė nuoširdumas ir prasidėjo sakymas dalykų, kuriuos, buvom įsitikinę, kitas norėjo girdėti.

O gal vyram visai nereikia “eik, daryk, varyk”? Gal jiems reikia “neik, būk čia, mylėk mane, padaryk kavos, sušildyk, nejudėk, nekvėpuok, nežiūrėk, negalvok“. Gal toji kontrolė jiems visai priimtina ir netgi norima? Nes kitaip aš nesuvokiu, kokiu būdu nutinka taip, kad vyrai nori laisvės, bet ją gavę, tuoj pat palieka ir bėga pas tas, kurios laisvę pusryčiams suvalgo?

Ir sėdžiu aš Soboro papėdėj, mosikuoju kojom, stebiu praeivius ir kažkur tyliai tyliai, lyg per rūką, lyg per miegus, girdžiu jo balsą. Visą tą laiką galvoju, kad ieškau spragos. Laukiu, kol susimaus, kad tai būtų tinkama priežastis atsisveikinti ir išeiti. Laukiu, kol pats padarys tą spragą, pravers langą, kad aš ištrūkčiau. Bėgčiau į pasaulio kraštą ir nė neatsigręžčiau - va taip siaubingai baisu man buvo. Iki kol supratau, kad nė velnio aš tos spragos nelaukiu - man per daug baisu pripažinti, kad to šanso niekada ir neturėjo būti. Niekada neturėjau pasakyti “gerai”, niekada neturėjau pasikvėpinti tais kvepalais, išeiti pro duris ir nutaisyti tą kvailą, visiškai netikrą šypseną. Neturėjau niekur eiti su juo, neturėjau sakyti tų dalykų, kuriuos sakiau. Niekada viso to neturėjo įvykti, aš turėjau pasakyti ne. Galiausiai, aš niekada neturėjau atsiliepti į tą vienintelį skambutį. Ir suvokus tai, pasidaro dar baisiau. Kas nutiko, kad ėmiau save skriausti? Kas nutiko, kad netinkamą laiką staiga padariau tinkamu, žmonėms, kurie man visai netinkami?

Rodyk draugams

Mano eilė gaminti kavą.

Pažadinu gerokai po žadintuvo.
– Pavėluosi.
- Padaryk kavos,- murma iš po antklodės.- Šiandien tavo eilė, anąkart aš dariau.
Šliaužiu į virtuvę.
- Kur tu buvai visą mano gyvenimą?- klausia man vos padėjus puodelį kavos ant spintelės šalia lovos.

Mane liūdina žmonės, kurie sako, kad aš visaip kaip nuostabi. Kad patinka viskas, kas su manim susiję. Mėgsta visas mano savybes. Sako, kad esu tobula. Bet kažkodėl nelabai džiaugiasi, kai per visą Laisvės Alėją tempiuosi juos parodyt vienaragio. Jie linksi dirbtinai išsišiepę, aha, aha, labai žavu, Bo, o dabar einam iš čia, ir tempiasi mane kur nors, kur yra normalu.
Tačiau mane labai žavi žmonės, kuriems aš kandu, o jie kanda atgal ir sako “žinai, su tavim kitaip“. Dar nesu tikra, ką būtent tasai “kitaip” reiškia, bet kol kas suprantu tiek, kad gerai. Ai, dar man patinka, kai aš kalbu metaforom ir visokiom nelabai mandrom perkeltinėm prasmėm, ir nesijuokia iš to. Nesvarbu, kad galvoja, jog kvaila, bet pasako “žinai, nu nėra visada taip” ir suprantu, kad va čia tai real deal. Aš neapsimetinėju, kad taip nėra, jie neapsimetinėja, kad tai, kuo tikiu, yra žavu.

Aną savaitę man buvo taip pikta ir liūdna, ir fui, kad vakar pasiguodimui nusipirkau knygą ir bilietą kelionei. Why not, batus įsigysiu kitąmet.

– Apie ką galvoji?
- Apie tave.
– O jei rimtai?
- Kaip stovėsiu ant smėlio, prieš akis matysiu jūrą ir šilumą kažkur horizonte, ir saulė kutens man skruostus, ir bus jau po visko.

Rodyk draugams

it’d be great to find a place we could escape sometime

Mano meilė kvepia vanile. Cinamonu ir kava. Mano meilei patinka vaikščiot po žolę basa. Mano meilė nesirenka, kada kutenti. Ar apkabinti.
Mano meilė mėgsta … nieko. Nieko, po velnių, mano meilė, pasirodo, nemėgsta.

- Nekenčiam jų iš principo ir važiuojam kur nors?- klausia draugė, o aš susiraukiu iš principo. iš principo galiu elgtis, tik kai reikia kam nors ką nors įrodyt. Ką tu įrodysi nekęsdama vyrų? I can make some good points without hating them.

– Man atrodo, aš per ilgai užsisėdėjau savo patogioj komforto zonoj. I need a way out.
Spokso į mane. Viešpatie, Bo, kur dabar išvažiuoji??
Juk nemeti mokslų, ane? Juk nemeti manęs??
No no, nurimkit mano mieli žiogai ir varlės, ir špokai – aš dar niekur nevažiuoju. Dar nieko nemetu. Dar nieko nepalieku. Pokyčiams reikia, kad keistųsi ir visa mano biosistema, tai perspėju.

Jis man pasakoja, ką veiksim vasarą, ir aš jaučiu, kaip man įsijungia visi savisaugos mechanizmai ir net sėdėdama šalia jo aš nejučia imu slinktis tolyn. Dar jis sako, kad visada visada prie manęs prisitaikys, ir kad jam labai gerai taip. O aš tik ieškau spragos. Ieškau plyšio, pro kurį galėčiau ištrūkti lauk ir dingt iš ten kuo greičiau.
- Pradėjau naują projektą. Man puikiai sekasi, nemanai?
Mūsų (ne)santykius jis vadina projektu, po velnių.

O iš tikrųjų tai man tik baisu. Kuo tapau per šiuos metus. Su mano taip trokštamu stabilumu ateina ir tam tikros išlygos, kurių neplanavau. Viskas turi savo kainą, kurios dažniausiai aš nepasveriu pirkdama. Aš kažkaip visada perku katę maiše. Vis tik kartais katė būna labai žavi, miau.

Rodyk draugams

0410

Mano moterys pačios žavingiausios. Stiprios. Savarankiškos. Kryptingos tikslo link. Žinančios, ko nori iš gyvenimo. Žinančios, kaip tai pasiimti. Mokančios pasirūpinti savimi. Artimaisiais. Sugebančios milijoną dalykų vienu metu. Drėbiančios tiesą į akis ir nebijančios, kad nepriims. …ir taip beviltiškai priklausomos nuo vyrų…

Mano vyrai - didžiausi idiotai, kokius pažįstu. Nesavarankiški. Neindividualūs. Per daug reikalaujantys. Vyrai - pačia stereotipiškiausia prasme. Keistuoliai. Maskutinistai. …ir taip venioniškai žaviai susitvarkantys su savo gyvenimu…

Nemėgstu silpnų žmonių. Nemoku jų pakęsti. Tų neapsisprendėlių, verkšlentojų, kuriems viskas gyvenime taip smarkiai nesiseka, kad belieka tik sėdėti ir smarkiai skųstis, nes taip labiausiai tikėtina, kad kas nors pasikeis. Savaime. Išties.

Aš kartais taip pavydžiu žinojimo. Ką darai. Kur eini. Kartais taip pavydžiu silpnumo. Apsiverkti ir prakeikt visus dievus, katinus ir kaimynus, kad dėl jų buvimo tavo gyvenimas nenusisekė. Tą savaitę. Ar dieną. Pavydžiu stiprybės išdrįsti prispausti prie sienos ir pasakyti, ką jauti. Paklausti, ką jauti. Drąsos rėkti. Ne visada miške. Ne visada tyliai sau. Drąsos pripažinti, kad nieko nebus, drąsos atsisveikinti ir išeiti. Stiprybės pamiršti. Geros atminties prisiminti, kad esi stipri ir viena, ir visai nepriklausoma, ir tau ir taip gerai - nereikia kažkokio nesvarbaus individo nuomonės, kuris pasakytų, ką tau daryti.

man visai nereikia, kad kas nors pasakytų, ką turiu daryti. ne.

Rodyk draugams

Visai (ne)rožinis dramblys

Turiu aš čia tokį Dramblį kambary. Pusė kambario užima, dažniausiai vidury kelio stovi, tad dažnai tenka aplink apeiti ar pasieniui slankiot. Kartais užstoja duris ir tenka per langą lipti – dėl to pastarasis nuolat pravertas. Būna, tasai Dramblys, garsiai kvėpuoja ir susikaupti trukdo. Kartais užmiega, dėl to ramu būna. Ateina pas mane į svečius karts nuo karto žmonės tuo metu. Pasikviečiu juos, žinoma, kai Dramblys miega. Jeigu nemiegotų, nieko vidun neįleistų. Taigi, niekas apie tą Dramblį garsiai ir nekalba – kai jis miega, jo praktiškai nematyti. Susitraukia, susiraito kur nors kamputy po pledais keliais, ir net šviesiau kambary palieka. Kvėpuot lengviau, durys pravertos, saulė pro langą vidun veržiasi, būna šilta ir jauku. Bet kai dramblys pabunda, tuoj vėl viskas aptemsta. Užstoja jisai visą saulės šviesą, uždaro duris, kad skersvėjo nebūtų, ir visus svečius išvaiko. Niekas nebegali įeiti.

Turiu aš čia tokį Dramblį kambary. Įsigijau jį prieš kokius penkis metus. Tada jis dar mažas buvo, susikraudavau į lagaminą ir kartu su savim vežiodavausi. Ir dirbdavom kartu, ir ilsėdavomės, ir mokydavomės, ir kartu su jo pagalba santykius kurdavau. Dramblys nebuvo lepus, daug valgė ir greitai užaugo. Nebetilpo į lagaminą, per visą kambarį išsikerojo – ausys, uodega ir straublys lipo per langus ir duris. Niekas nebeateidavo, pati išeiti irgi negalėjau. Vienas mano draugas daug apie dramblius išmanė – sako, jei neišvesi Dramblio pasivaikščiot, jis augs tol, kol sprogs. Sako, negali Dramblio kambary augint, jam ten vietos per mažai. Bet ką aš apie dramblius išmanau – juk pirmą tokį įsigijau. Tačiau Dramblys toliau augo ir aš išsigandau – o jeigu jis teisus? Jeigu Drambliui reikia gryno oro, kad nesprogtų? Bent jau man oro tikrai ėmė stigti.

Išėjom su Drambliu pasivaikščiot abu. Vaikščiojom tol, kol ėmiau ramiau kvėpuoti, o Dramblys ėmė trauktis. Vaikščiojam ir iki šiol kartu, nes jis nenori manęs palikti. Sako, kad jauku jam pas mane. Ir velniškai patogu. Bet mažas vėl tas Dramblys, į rankinę tilptų, bet kambary jį auginu. Klauso jis manęs dažniausiai, kartais pamaitint jį pamirštu. Žinot, būna taip su tais Drambliais, jeigu nekalbi su jais, jeigu nesakai taisyklių, jie užauga dideli ir baisūs.

Turiu aš čia tokį Dramblį kambary. Kartais mažą, kartais didelį. Kartais miegantį ramiai, kartais piktą ir sunkiai alsuojantį į kaklą. Kartais ramų, leidžiantį pasikviest svečių, kitais kartais aršų, išvarantį visus laukan. Turiu aš čia tokį Dramblį kambary. Būna jisai, gyvena, tačiau niekas apie jį nekalba.

Rodyk draugams