BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Po to, kai patinka

Man pavasaris paprastai prasideda maždaug tada, kai eidama gatve imu užuosti vyšnių žiedus ir jazminus. Kaip gi pavasaris be jazminų? Pačios didžiausios metaforos mano Pasauly. Ir užuodžiu aš tuos vyšnių žiedus, ir jazminus, ir lyja taip pavasariškai žaviai, ir vakarai nebe tokie šalti, ir rūbų tik vieną sluoksnį galiu užsidėti, ir … Sėdim susivyniojusios į pledus, rūkom ir bandom išgyventi. Žinai, mane biškį gąsdina mūsų panašumas,-tarsteli, o aš nusijuokiu. Tu tik neatiminėk iš manęs maisto ir kavos, ir viskas bus kūl,- atitariu.

O iš tikrųjų tai kokie velniškai keisti metai buvo. Kiek daug keistų pasimatymų ir susitikimų, ir pokalbių, ir iš praeities išnyrančių vaiduoklių, ir kiek daug kavos išgerta, ir kiek daug rytų sutikta svetimuose namuose, ir kiek daug jausmų išgyventa, neigiamų ir džiugių, ir perspėjimų sulaukta, ir pažadų pažadėta, ir …. ir naktim nemiegota, ir verkt norėta, ir išeita pasivaikščiot su drambliais, ir grįžta vienai paryčiais, ir atsibusta dviese, ir ateitis planuota, pažadėta, nors niekada nepasiekta, ir …. keisti metai buvo, dievaži.

Gal kiti tai pavadintų pavasarine depresija, aš tai vadinu Drambliu, o mano draugai - nenusišnekėk-negali-palūžti-tu-stipri. Ir kiekvieną pavasarį, mano drambliui pasirodžius, aš perverčiu visus metus iš naujo - kiek paėjau tolyn, kiek atgal, kiek vietoj stovėjau, kiek kitaip kažką dariau. Ko išmokau. Su kuo atsisveikinau.
Kaip Murakami rašė: “ Kad man patinka mano silpnumas. Patinka, kai skauda sielą, kai sunku… Kai vasaros saulė kepina, kai vėjas kvepia, kai cikados čirškauja, ir panašiai… Baisiai patinka, iki pakvaišimo. Su tavim alaus pagurkšnot… ” - ir išties, kaip velnioniškai apgailėtina, kad būtent tasai skausmas, silpnumas, liūdesys ir pyktis - tik jie kažkaip suteikia tikrumo ir spalvų, ir garsų, ir skonių, ir jausmų.

- Kodėl Italija?- nustemba.
– Žinai, būna kartais, įsimyli kokį tais individą, ir viskas žavu, ir miela, ir gražu, bet tada jis sako “žinai, gal nesitikėk nieko, būkim draugais”, ir tada nusiperki bilietą į Italiją.
Ir dar tada jisai sako, bet juk bendrausim kaip anksčiau, tiesa?, ir tu kažkokiu būdu jam pritari. Juk niekas nepasikeičia, tiesa? Nu nes juk tu ir toliau jam nerūpi. Nes ir toliau bendraujat lyg niekur nieko. O iš tikrųjų tai nereikia apsimesti, kad viskas taip pat. Nes niekas nebe taip pat.
Galiausiai, niekas niekada nebūna taip pat po to, kai patinka.

Ir aš vėl noriu nusikirpt plaukus, susimest į kuprinę kelis rūbus, sąsiuvinį ir knygą, ir keliaut kur akys mato, kur širdis veda, nes sako, kad širdis viską gerai žino. O iš tikrųjų tai mano širdis tik pailsėt nori.

Rodyk draugams