BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

sekmadienis m e i l e i

Rašiau aš apie Berniuką ir Mergaitę kažkada, kaip jie suprato vienas kitą ir kaip pasakodavosi dalykus, ir apie Pasaulį kalbėjo, ir abu jie fėjom tikėjo, ir gražiu pasauliu, ir saulės spinduliais džiaugėsi, ir lietų dievino, ir mylėjo vienas kitą, tačiau kažkaip savo laimę su kitais berniukais ir kitom mergaitėm atrado. Ir bijojau aš, kad niekada daugiau Mergaitė nesutiks tokio berniuko, kurį mylėtų taip beprotiškai labai, kad pasakotų apie savo Pasaulius ir viltis, ir svajones, kaip tam Berniukui pasakodavo. Ir bijojau labai, kad Mergaitė liks viena su ta baime, kad visi berniukai iškeliauja su kitom mergaitėm.

Ir rado Mergaitė dar berniukų paskui, su kuriais būdavo gera ir jauku, bet niekada ji žvilgsniais su jais neapsikeisdavo ir prisilietimais nekaltais, ir gyvenimo kartu neplanavo, ir jų sielos retai kada kalbėdavosi. Tačiau buvo kartą toks Berniukas, su kuriuo Mergaitė keitėsi savo svajonėm ir idėjom, ir vizijom, ir viltim, sapnais ir mintim, ir dalinosi jie tuo pačiu kavos puodeliu, susiraitę tam pačiam fotely. Tačiau kaip ir prieš tai, gyveno jie su kitais berniukais ir kitom mergaitėm, susitikdami karts nuo karto savo Negyvenamoj Saloj, dalinosi rūbais ir apkabinimais, ir šypsenom, ir truputį meilės viens kitam dalino. Ir jų pasauly sekmadieniai visada meilei būdavo.

Ir man baisu, kad tokių istorijų pilna aplink. Ir man baisu, kad ne tik Mergaitė taip gyvena, bet ir kitos mergaitės, ir kiti berniukai, ir aš, ir tu, ir … Ir visi gyvena ne su tais berniukais, ir ne su tom mergaitėm, kurie jiems didžiausią laimę dalina. Ir paradoksalu, kaip mes vis ieškom to vieno vienintelio žmogaus pasauly, išgelbėsiančio mus nuo beprasmių klaidžiojimų savo emocijų miškais, arba bent tokio, kuris už rankos palaikytų, kol mes pasiklydę prasmės ieškosim; tačiau pasirenkam tuos, kurie paprastai visai į kitą pusę žvelgia.

Ir man baisu, kad aš vėl neužmiegu naktim, o kai užmiegu, sapnuoju tuos absurdiškus sapnus apie savidestrukciją ir beprasmybę, ir žmones be veidų, kurie mano sapnus pilkai nudažo. Ir dega šviesa mano kambary iki pat trijų ryto, kol galiausiai visa beprasmybėj paskęstu, ir be vilties užmerkiu akis – nes kitas rytas geriau nebus. Ir vėl mano kambary apsigyvena Dramblys.

Pasakoja man jis apie berniukus ir mergaites, kurie iki pasaulio krašto nukeliauja vieni, ir ten prasmės neranda. Pasakoja man apie namus kituose žmonėse – nes būna žmonių, kurie namų ieško keliaudami po pasaulį, o kiti – randa namus kituose žmonėse – ir primena man, kad aš tokių neturiu. Nei žmoguje, nei žemėlapy.

Pasakoja man Dramblys apie gyvenimo beprasmybę. Tačiau ne tą mano mylimą, kurioj save paprastai atrandu, bet apie tą, kurioj pusė pasaulio žmonių nugyvena, taip niekada laimės nerasdami. Ir man baisu pasidaro – ar iš tikrųjų aš esu viena iš jų? Ir šiurpas nukrečia – dar blogiau, ar ir tu esi vienas iš jų?

Rodyk draugams

apie Stiprias Moteris.

Vyrai bijo stiprių moterų,- man sako vis ir aš puikiai tai suprantu. Bet jūs patys mus tokias ir sukuriat,-vimteliu atgal ir tas spokso.

Kai turi netikusį tėvą, kuriam visą gyvenimą apart paties daugiau niekas nerūpėjo, imi išmokt gyvent be vyro šeimoj. O jei jau tėvas netikęs, tai ir visi jie netikę. Nes taip augai. Ir tik taip matei. Ir apsistatai sienom ir tvorom. Ir visą laiką žaidi katę pelę, kol vieną dieną katinas būna mėlynakis individas, perlipęs visas tvoras ir radęs vieninteles duris. Ir myli tu jį iki krašto smegenų, iki pat mėnulio ir pasaulio pabaigos, ir dar po to. Ir myli jis tave atgal trumpam. Labai trumpam. Maždaug šešis mėnesius trumpam. O tada susiranda blondinę pelę ir palieka tave Lietaus šaly. Nu nes lietus šiaip mūsų, tai kartu juk nepasiims. Ir po to tu verki verki ir verki. Ir skauda. Ir vėl verki, nes vienintelis, dėl kurio verkei. Ir skauda dar labiau. Ir nusprendi, kad viskas, gana, daugiau taip nebus. Ir tada dar biškį paverki - nu nes jei jau verkt, tai iki galo - ir vėl apsistatai gyvatvorėm, tvorom ir sienom, ir stogais. Ir nebeateina daugiau niekas kurį laiką. Bet karts nuo karto kažkas beldžias. Praveri langą. Tuk tuk. Lašas vilties, sauja šypsenų. Tuk tuk. Barbena. Tyliai, palengva. Ir bam, vėl skauda. Nes normalu skaudint ir žaisti, ir meluoti, ir apgaudinėti. Ir žadėt pasaulį ir saules septynias, ir šokt lietuj, ir apkabint šiltai. Ir pasaulio kraštą pamatyt. Ir išeit neatsisveikinus. Ir vėl susisuki į guolį. Tik jau nebeverki šį kartą. Nes juk pažadėjai, kad viskas, gana.

Aš viena tai niekad nepražūsiu. Aš stipri.

Rodyk draugams