BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savo paties herojus

Jie vaikšto skleisdami šilumą ir šypsodamiesi jaukiausiai. Visada pasiūlys petį prisiglausti, ranką nebijoti arba apkabinimą jaustis saugiai. Jie niekada netiki, kai meluodamas šypsai „viskas gerai“ – jie kažkaip jaučia tiesą. Jie apkabina ir pasiūlo kavos. Ar išeit pasivaikščiot. Stogais. Miškais. Ar laukais. Ar išeit alaus, jeigu sieloj verkt norisi. Jie šypsosi daugiausiai, tačiau jų akys visada liūdniausios. Jie slepiasi po tom šypsenom, ir slepiasi po saulės spindulių zuikučiais, šokinėjančiais jų akyse, ir slepiasi po kiautais ir superherojų apsiaustais. Vidury nakties pirštai nejučiom nuslysta prie jų vardo telefono ekranėly pirmiausiai. Jie visada atsiliepia. Jie visada būna šalia. Jų vardas šmėkšteli pats pirmas, kai pagalvoji apie gėrį, saugumą ir glėbį, kuriame norėtum šiuo metu pasislėpti. Jiems nesvarbu, kuris paros metas ar kuris metų laikas – jie vienodai būna stipriausi. Tie, į kuriuos kreipiasi kiti. Tie, kurie visada būna. Ir niekada niekada nedingsta.

Tik niekas niekada jų neišgelbėja. Niekas neatsiliepia į jų skambučius vidury nakties ir niekas nepasiūlo jiems išeit pasivaikščiot. Net šaligatviais. Jų vienišas kavos puodelis garuoja ant palangės mėnulio mėnesienoj, kai šypsenos ir saulės zuikučių kaukės padedamos greta. Jie gelbėja savo pasaulį naktį, nes dieną gelbėjo visų kitų.

—————————–

https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

apie Besočius.

Kaip manai, kaip toli žmogus gali nueiti gyvendamas svetimą gyvenimą? Sprausdamasis į rėmus, atitikdamas visuomenėje nusistovėjusius stereotipus ir įtilpdamas į aplinkinių lūkesčius. Iki gyvenimo galo tai tikrai. Bet … kaip plačiai? Tiek, kiek mato akys? O kas, jeigu pasakysiu, jog yra gyvenimas ir už horizonto? Už sąmonės ribų, už suvokimo ribų. Toks platus, akimis neaprėpiamas. Ar tada bent sekundėlei galima bus sustoti ir sudvejoti savo pasirinktu keliu? Ar bent vieną akimirką sudvejosi, kad eiti kitų pramintais keliais … yra gyventi svetimą gyvenimą? Jau nugyventą, tiesą sakant.

Ar kada nors svarstei, kodėl žmonės rašydavo laiškus buteliuose? Kodėl juos parašę mesdavo į jūrą? Jeigu tai meilės laiškas, kodėl jo paprasčiausiai neatidavus savo meilės objektui? Nes tai ne meilės laiškai. Tai net ne laiškai meilei. Tai šauksmas gyvenimui, klyksmas svajonei. Savo širdies nuplukdymas į ateitį, kur ją vėl atrasi. Pilnesnę, tvirtesnę ir nepalyginamai vertingesnę už pilkų žmonių širdis. Tavo siela spindės ir … Krypstu į šoną.

Daug kartų svarsčiau, ar verta. Kėliau sau klausimus, bet nesu tikra, ar bent vieną kartą iš tos gausybės atskyriau tikrą atsakymą. Kartais juk paprasčiau uždavinėti klausimus, o atsakymai mūsų suvokimui būna elementariai per skaudūs. Ne sudėtingi, ne neteisingi, bet tiesiog duriantys į patį širdies centrą, iš kurio ir kyla mūsų esybė. O gal tiesiog užsimerkdavau prieš tuos atsakymus, nes dienos pabaigoje jie nepriversdavo manęs judėti pirmyn. Tinkami atsakymai mus sustabdo. Kurį laiką nebeleidžia progresuoti, nes mes, tyliai pasislėpę tamsiausiame savo būvio užkaboryje, bandom viską sugrumuliuoti ir suvokti, lyg bandytume sukramtyti tarp dantų limpantį irisą. Bandom sudėlioti taškus ant i tam, kad būtume sotūs. Sotūs paties savęs. Norim pamaitinti savo savimeilę lyg tai būtų svarbiausias darbas mūsų gyvenime, nors mes besočiai. Kai tai suvokiame, bandome iškelti sau naujus klausimus. Naujus tikslus. Kad vėl galėtume judėti … kad vėl galėtume apsiryti.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Naujas lizdas: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

mano mėgstamiausias personažas

nes tu kaip saulė ir sniegas,
ir lapai spalvoti,
ir ką tik pražydę pavasario žiedai,
ir bijūnai,
ir alyvos,
ir maži katiniukai,
ir šypsnys akyse bei lūpose,
ir viskas kartu,
viskas, kas jaukiausia čia būna.
nes esi kaip pati didžiausia viltis,
gražiausia svajonė,
jaukiausias vakaras,
šilčiausias apkabinimas.
nes pokalbiai su tavimi tokie meškiškai dideli ir jaukūs,
ir tikri;
ir visada sušildai savo rankomis,
žavia šypsena,
tvirtu apkabinimu ir viso pasaulio meile,
telpančia tavo akyse.

Rodyk draugams

Pasaka apie Laimę

Gyveni žmogus ir nesupranti. Vis ieškai ir vis nerandi. Jeigu dar nesi kvailas, tai ir prasmės sugalvoji ieškoti. Bet kas iš to ieškojimo, jei ta visų išsvajotoji prasmė taip ir neegzistuoja? Jos nėra, ir nieko čia nepadarysi, mielas drauge. Viskas, ką gauni eidamas ta linkme, tai niekaip nenumalšinamą tuštybės jausmą. Jautiesi kaip kiautas, nieko negalintis pasiūlyti. Gal niekada iš tiesų ir negalėjęs. Jautiesi su gniužulu gerklėje kiekvieną kartą, kai bent sekundėlei pasijunti laimingas. Laimingas iš tikrųjų. Nes suvoki, kad laimė tėra tik iliuzija. Kad ji praeis taip pat greitai kaip ir nepastebimai besikeičiantys metų laikai. Gal net greičiau. O tas gniužulas gerklėj … jis liks. Jis. Ir ta nepakeliama tuštybė.

Skaitai knygas, žiūri klasika tapusius filmus, galbūt keliauji į vietas, kuriose niekada nebuvai, vien tam, kad atrastum atsakymus į nuolat galvoj kirbančius „kodėl?“ klausimus. Bet tie atsakymai nepadeda. Jie tušti, kiek tušti gali būti širdies neturintys žodžiai, visiškai neatitinkantys tavo pilnatvės reikalavimo – kaip į kiaurą puodą pilami atsakymai, kurių vis dar negana.

Būni žmogus, koks nesi tikras, ar nori būti. Stengiesi peržengti rėmus, sulaužyti stereotipus, bet vis tiek paklūsti visuomenei ir jos poreikiams. Šypsaisi, nes niekam nepatinka liūdni žmonės. Darai dalykus, kurie pateisintų aplinkinių lūkesčius, bet tik dėl to, kad jie to nori. Bijai suklysti, nors klaidos – žmogiškumo požymis. Kalbi žodžiais, kurie priimtini ir suprantami visuomenei. Juk tai nėra blogai – žodžiai neturi širdies, tai ir sau juk nenusižengi, tiesa?

———————————–

Bohema sukasi sau naują lizdą: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams

Keliauti su drambliais

Kažkurie sraigteliai atsisakė suktis ir aš paprasčiausiai nustojau veikti. Pasidariau chaosas. Sukasi ne tai, kas turėtų, o kas turėtų – užstrigo kažkur tarp idilės ir beprotystės. Blaškausi miesto gatvėmis kaip benamė katė tikėdamasi, kad niekas neužkliudys ir nereikės bėgti nuo į mane paleisto akmens to neklaužados kaimynų berniūkščio, kurio vienintelis visko pasiteisinimas yra tai, jog jis nėra tobulas. Tikiuosi, kad rasiu galiausiai kampą, kuriame galėsiu pasislėpti, ir ilgainiui su šiluma balse vadinti tai savo namais.

Susirangau svetimam balkone, nes savo jau nebeturiu, lyg tai būtų stebuklingiausia mane visada galinti išgelbėti vieta. Paguodą randu nuo turėklų man ant veido krentančiuose šešėliuose ir bekalbant pro lūpas prasiveržiančio šaltuko apsupty. Nežinau, kas nebeveikia, bet staiga viskas ėmė panešėti į Sizifo darbą – kvaila, klampi, besikartojanti beprasmybė. Bekvapė. Beorė. Apsidengus plonyte siena it muilo burbulas plūduriuoja ore ir laukia tinkamos progos sprogti.

- Papasakok, bohema, kaip tau sekasi.

Neprisimenu, kada paskutinįkart leidau sau teisingai atsakyti į šį klausimą. Man buvo liūdna ir naktim sapnavau miškus. Man buvo liūdna ir naktim rašiau apie tamsą ir atsisveikinimus. Man buvo liūdna ir nuolat norėdavau kur nors eiti iš naujo. Man buvo liūdna ir skandinau tą liūdesį juodos kavos puodely su knyga šalia. Man buvo liūdna ir šaukdavau žmones ne tais vardais. Ir verkdavau rytais, kol užvirdavo kava. Man buvo liūdna ir tikėjausi, kad tai praeis.

———————————————————

Bohema suka sau naują lizdą: https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Rodyk draugams