Mano Asmeninis Narkotikas.

Yra Laisvė. Sakysit, banalu? Žinoma!! Dar ir kaip. Banalu banalu banalu.

Grįžus namo (sakydama „namo“ turiu omeny ne šiaip namo- iš parduotuvės, miesto ar dar kokio velnio, bet namo namo) buvau uždaryta tarsi narvelyje. Šeimos rūpesčiuose, šeimos gyvenime, buityje. Tad šiandien, kai parėjau jau nugyvenusi pusė savo dienos, vėl pasijutau kaip senais gerais laikais. Kai uždarai duris ir lieki tyloje. Tada visu garsu per kolonėles užsileidi dar vieną narkotiką- Charlie, ir nudribus ant balto kilimo svetainėj imi ‘voliotis’. Pagal muziką. Atsipalaiduoji. S. vienąkart pasakė: „Muzika turi būt tokia gera, kad atsigulus ant žemės norėtum mylėtis kad ir su kilimu“. Dabar visiškai suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Apie harmonijos ir laisvės pilną jausmą, kada groja tavo įkvėpimas, o tu tuo mėgaujiesi.

Labai sunku grįžti į gyvenimą po šitokios laisvės. Kai ilgai ilgai pragyveni savo būdu, sugrįžti ir laikytis kitų taisyklių yra nepavydėtinai kraupu. Todėl man vėl norisi pabėgti.

Patiko (2)