BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pasirinkti chaosą.

Kaaaaaaaai … vaikštai vaikystės atrakcionuose, nes jie vis dar gyvi, pasirodo, ir viskas išblukę, nublukę, nusilupę, girgžda, byra, yra, nu bet wau; atsisėdi ant vieno iš iš jų, prisidegi cigaretę ir tikiesi stebuklo …. supranti, kad jie nebeveikia. Jie žavūs ir nuostabūs, ir sentimentai šildo iš vidaus kaip klevų arbatos puodelis spalio vakarą. Bet jie nebeveikia. Supranti, kad gali juos prisiminti su šypsena veide ir … ir tiek. Nes iš jų nebėra naudos daugiau nei pažiūrėti.

Ir atsisėdi tada balkone, kažkur kamputy, ir supranti, kad tavo meilė visai kaip tie nebeveikiantys atrakcijonai. Kaip tas atsilaupėjęs senamiestinis suoliukas. Kaip vaikystės gatvės, kurių niekada neaplankai. Jos vis dar kelia malonias emocijas, vis dar šypsai prisiminęs, bet jų nebėra. Neliko kaip praėjusio sezono lapų. Ir aš vis dar jaučiu patį brangiausią saulės spindulį kišenėj, kurį jis man padovanojo, ir jaučiu paskutinį apkabinimą, ir visi prisiminimai, kad ir kokie šleivi ar kreivi - jie vis dar čia, įsigėrę į mano odos ląsteles, būna su manim, miega, geria kavą, kvėpuoja … bet nebeveikia. Ir jaučiu aš pabaigą alsuojančią man į kaklą - viskas, Bo, gana. Nustok save kankint, nustok investuot, ATSISVEIKINK.

Ir atsisveikini. Pavadini jį paskutinį kartą savo asmenine saule ir mintyse išlydi pačiais gražiausiais žodžiais ir palinkėjimais.

Ir nebelieka.

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (5) to “pasirinkti chaosą.”

  1. Gegužė 7th, 2017 | 14:33

    Man visad kažkaip labai įdomus tas dalykas, nenoras paleisti ir nenoras leisti atlaisvėti kambariui naujoms saulėms ir atrakcionams, naujiems pirmiems kartams ir žydraakiams, naujoms laimėms. Taip begniaužant savo prisiminimus delnuos, jie niekad taip ir nelieka atviri naujiems potyriams ir naujiems įsikibimams, ir nors, atrodo, bandai naujai kibtis savo sugniaužtais, praeitį laikančiais kumštukais, į pasaulį, vis tik, jie per stipriai susigniaužę, kad iš tiesų įsikibtum į tai, kas dabar ir čia, kas tikra ir ką gali pasiekti tuo atviru delnu, vos leidus išslysti praeičiai iš jo. Eh, įdomūs tie dalykai, įdomūs

  2.   bohema
    Gegužė 7th, 2017 | 21:39

    Gal tiesiog kartais baisu paleisti ir padaryti tos vietos naujoms meilėms ir atrakcijonams, nes tuo metu atrodo, kad daugiau nerasi nieko bent perpus panašaus? Kartais tiesiog baisu tai paleisti, nes atrodo, kad tai viskas, ką šiuo metu turi gražiausio… :)

  3. Gegužė 8th, 2017 | 06:05

    Aš vis dar naiviai tikiu, kad mes vis dar esam per daug jauni, jog, kad ir koks gėris ir grožis tai būtų, tai tebūtų gražiausia, kas gali/galėjo nutikti gyvenime. Pati susidūrus su tuo ne kartą, suvokiau, kad tas “gražiausia” būna tik tada, kai iš tiesų tai abipusiai gražiausia. Bet kai vienas iš dviejų nustoja matyti tą gėrį (jei kada apskritai jį matė), tada “gražiausia” tampa tik iliuzija ir tavo paties noras pateisinti savo baimes ir neryžtingumą. Man bent jau pasiteisino paleisti.Kad ir kokį gėrį laikau saujoj sugniaužus, jei atgniaužus kumštuką jis, kaip tas pagautas žiogas, tą pačią akimirką išstriksi iš rankų, tai nelabai tas gėris buvo mano. Sadly. Šypt. Linkiu, kad po kojom pasimaišytų naujos laimės ir atradimai, leisiantys lengviau paleisti ir daugiau šypotis iš vidaus:)

  4.   bohema
    Gegužė 8th, 2017 | 12:34

    Tas ir yra, kad tuo metu mums atrodo tai kaip laimingiausias ir gražiausias dalykas, o mus gąsdina toj nežinomybė - bet kai pagalvoji, tie visi nepažinti keliai, naujos galimybės, nauji džiaugsmai, iš po debesų išnirę saulės spinduliai ir (ne)tyčiniai pasiklydimai … jie verti to. Verti to pirmo bailaus, nedrąsaus žingsnio :)

  5. Gegužė 10th, 2017 | 19:55

    Prisimink šį laikotarpį kaip kažką gražaus. Tegul tai ir būna tavo priminimas kaip moki mylėti. Ir nesiliauk mylėti to bičo. Nesiek, jo, neieškok ir naktimis apie jį negalvok, bet vistiek mylėk ir geru žodžiu minėk. Manau tai svarbu.

Rašyk komentarą