BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laimės (po)rūšis

Absoliučiai nuvogta, velnioniškai gražu …

- Kodėl tu rašai (blogą)??
- Nes … nežinau … kartais man norisi kalbėti – tai, ko nepasakysi sms žinutėje ar paskambinus telefonu. Tai, kam reikia akių kontakto. Kartais man norisi kalbėti, o visi taip įsisupę į savo gyvenimus, jog būtų per daug savanaudiška nuvogti laiką, skirtą tikslams ar siekiams. Kartais man norisi, kad manęs klausytų tik tie, kam rūpi, kas nori, kam … ne tie, kurie tavęs klauso, nes tau reikia kalbėti. Tie, kuriems svarbu. Jie čia ir ateina. Jie čia ir skaito. Todėl aš rašau – net jeigu tai ir mano pačios su(si)kurta iliuzija.

Šypsnis.

- Kokia tavo laimė?
– Tokia, kuri kvepia cinamonu ir žaliąja citrina.
- Ir kava?
– Ne … visiškai nekvepia kava.

- O jei alus trukdo tavo laimei?
– Tai gal geriau susirasti laimę, kuri irgi geria alų?

Vienintelis, kurio nesugebu perskaityti. Kurio nesuprantu, kurio nežinau. Varžo nežinomybė ir abejonės – kas, kaip … kodėl, galų gale. Po velnių, neišeina. Nemoku. Žinau tik … žinau, … kad galiu pasitikėti. Iki paskutinio siūlo.

Akyse telpa visas pasaulis ir žmonijos šiluma.

Rodyk draugams

Clap along if you feel like a room without a roof

Apgyvendinkit mane tarp aukščiausių baltų plytų sienų, kur langai siekia dangų ir kiekvienas suskirstytas į mažulyčius “stalčiukus”. Apgyvendinkit aštuoniasdešimtam aukšte, kad visada matyčiau jūrą ir horizontus - nu nes kaip gi aš be jų. O pačioj apačioj mano pilies, tebūnie pačios skaniausios kavos krautuvėlė su visada šviežiai kepamais sausainiais. Nes skaniai kvepia.

Dovanokit man kojines vilnones,
marškinius išsirinksiu pati.

Jau ruduo,- šypsau sau ir su saule pasakoju, kad oras yra tobulas. Įsipaišysiu tarp lapų geltonų - kaip visais gyvenimo laikais - ir pirksiu knygas kietais viršeliais, kurios dar spaustuve kvepia. Nerašysiu laiškų - nes skauda - ir su žvarba saulę palydėsiu ant palangės krašto. Vienintelė vieta pasauly, kurioje nebaisu kojom žemės neliesti - visa kita kažkaip idealistiškai sukurta. Kaip knygose apie meilę ir magiją, kai gali skraidyti, bet apčiuopiamos formulės tam nėra.

- Netikiu pažadais ir datom. Ypač grįžimo.
– Na ir perspektyvos.

Vieni tiki Dievu, treti skaičiais, bet iš tikrųjų pasaulį gelbėja Rožiniai Drambliai, atkeliavę Vaivorykščių Takais.
- Kada vėl pradėsi rašyti?
– Kai įsimylėsiu. Kai skęsiu agonijoj ir vienintelis išsigelbėjimas bus juodu ant balto. Noriu parašyt knygą be vardų apie Viskas-bus-gerai.
The opposite of boredom is not the pleasure … but the excitement. Even if it’s pain,- šiandien perskaičiau Kitokio mintis.

Pasibaigė mano galiojimas - prisipirkau atvirukų šūsnį. Siųsiu savo Svajonei ir Horizotams - kvepės kava ir smilkalais.

Tu nuostabus, nepamesk šito.

Rodyk draugams

Gerviukai, kurie laimę neša

- Nesu užsispyręs, tiesiog veikiu pagal savo sistemą.
– Tavo sistema šiais laikais gali būti visai nereikalinga. Galbūt kadaise ji buvo šio to verta. Bet ne dabar. Šiais laikais kalba pinigai. Nėra to, ko už pinigus nenusipirksi. Gali pirkti dalimis ir susirinkti. Paprasta.
… Kaip pirštu į akį … sau pačiam.

Oranžinė pilnatis. Mėlyna. Žiežirbos akyse. Ar iš jų. Neatplėšti laiškai. Neišsiųsti laiškai. Neatiduota sėkmė. Visa ko esmė? Chaosas. Esmės nėra, nieko nėra. Paskutinė viltis. Nakties žibintai. Jazminai. Cinamonas. Kartėlis gerklėje, ten pat užstringatys žodžiai. „- Kaip tu? – Gerai.“ Niekas nesikeičia, nebent rodyklė ant skaičiaus pareinant namo. Tyla. Noriu jos, kam tie bereikalingi žodžiai … Va kaip.

Aš taip dažnai šneku apie laimingą pabaigą, kad, rodos, kartais net pamirštu gyventi. Kad Laiminga Pabaiga priklauso ne nuo ko kito, bet manęs pačios – tos, kuri, visiškai nepaisant kada ar kur, padės tašką ir … turės savo Laimingą Pabaigą. Juk visos istorijos baigiasi … tik savosiose visada pamiršdavau pripaišyti „happily“.

Vienaragiai man suteikia daugiau vilties nei dievas.

Rodyk draugams

Griaudžia

Šiandien pavogiau visą pasaulio laiką. Nusigriebiau sau ir išniekinau nieko neveikdama. Be jokios sąžinės graužaties.

Sėdi ant palangės vienas. Sėdi du.
Vienas pasilieka, kitas susirango po stalu.
Kaip kadrais sumontuotas filmas.
Kvepia šlapia žole. Ir medžiais.

Meilės laiškas:
- Kodėl?
– Nes … todėl. Tu kitoks. Žavu, nes matom pasaulį tom pačiom akim, tačiau vis tiek renkamės skirtingus kelius.

If we live under the same sky, probably we will meet someday.

Rodyk draugams