BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bau,- va tau ir rugpjūtis

Bohema, o tu … na,.. kartais pagalvoji apie tai, kas būtų, jeigu būtų?
Atvirai? Nebaisiai.
Tau neįdomu?
Labiau jau mėgstu gyventi realybėje. Žinai … Kreivos fantazijos ir praeities nuotrupus komplikuoja dabartį -
O man visai patinka judėti tolyn. Arba bent jau iš vietos.

Ir visada aš kažko laukiu - naujo semestro, sezono, filmo, žmogaus, minties ar apšvietos. Ir ateina, dievaži, jie visi kažkaip paeiliui susėda aplink stalą, atsiraitoja rankoves ir pradeda naują etapą su šūsniu minčių, pasakojimų, jausmų ir elgesių. Mes geriam kavą, pavienes mintis brūkštelim ant rankos ar stalviršio - kad nepamirštume, kuriam planus filmams ar vakarams jaukumoj, ar vyno išgėrimui; kuriam planus ateičiai, kitiems metams, paprasčiausiai - rytojui. Vienas iš mūsų apsijuosia raudonu pledu it apsiaustu ir gelbėja mus nuo negandų ir per smarkaus lietaus; kitas pareiškia, jog nuo šiol bus laimė, ir iškart šilta pasidaro. O aš? Nešu puodelį po puodelio, vaišinu, kad tik neišeitų, kad pasiliktų, nes pasilikti vienai tamsoje - velnioniškai gąsdinantis reikalas.

Nebeliko tų siaubingų baimių, kurias prieš tai visąlaik širdy nešiojau, bet ir saulę iš kišenės pamečiau. Tikiuosi, kas nors rado, kad veltui nenueitų.

Visa vasara man rudeniu kvepia. Tuo spalvotu, su obuoliais, cinamonu ir raudonais klevais. Kaip pati skaniausia rytinė kava. Kaip nuoširdžiausi apkabinimai ir supratingiausi žvilgsniai. Kaip žmonės, ilgiausiais metais išliekantys greta. Kaip miško ir vandens kvapas, rytais čirpiant svirpliams, vakarais šildant pokalbiams. Kaip pats smagiausias, visiškai neplanuotas, atsitiktinis laikas.

I know everything happens for a reason.
But sometimes I wish I knew what that reason was.

Rodyk draugams

Spaustuvė

Tu sakai, kad radai „savo“ prasmę, tačiau kiekvieną mėnesį mindai svetimo pasaulio gatves. „Visi mes pasiklydę“ guodžiu, ir nedrįstu pasukti nepažįstamu keliu. Tu sakai, kad rasiu viso ko esmę, ir kiekvienąkart aš užginčiju – kad ne. Ir aš nerasiu jos, nes galbūt man jos net visai ir nereikia. Tai įpareigoja, velniškai supančioja – nežinojimas prasmės yra mano mylimiausias pasiteisinimas.

- Man patinka tavo kvepalai..
– Kvepia kaip vasara, tiesa?
- Labiau jau kaip laisvė.

Pabudus po košmaro randu tave šalia. „Aš čia“ šnabždi vėju, „visada“ priduri lietum. Ir klaksint spausdinimo mašinėlės mygtukų garsu, aš tyliai šnypščiu – ne dabar, ne čia, nekalbėk man tų žodžių baisių. Bet tu nesiliauji, nes klysti – tavo mylimiausia veikla.

Rodyk draugams

Differentiate yourself by being “different from others” <...>

Rašytojų ir menininkų karta. Ryja mėgėjiškus raštus užsigerdami naujienų srautu feisbuko erdvėje ir reikalauja dar, visada reikalauja dar. Dar truputį, prašau, mano besotybė vis nepatenkinta, aš noriu dar; ryti ryti ryti. Be vietos penkioms minutėms suvirškinti tai, ką jau perskaitei, griebiam kitą straipsnį ir nė nekramtydami suryjam – mūsų rašo tiek daug, kad nėra laiko galvoti – reikia viską skaityti. Viešinam savo (o gal ir nevisai) mintis tikėdamiesi aplodismentų – neduokdie, jų nesulauksim.

Prisėda prie staliuko senamiesčio kavinėje, rūko pigias cigaretes ir užsisako raudono vyno. Sunkiai gromuliuoja žodžius – liežuvis limpa prie gomurio. Pasakoja apie savaitgalį prie jūros – Palangoj ar Italijoj, nesvarbu, šiais laikais tai turi vienodą kainą, o ir juk kaip tu nebuvai savaitgalį išvykęs? Svajoja apie namą su terasa, kaip rūkys ten jau šiek tiek brangesnes cigaretes nei dabar, vis dar gers raudoną vyną – o gal jau viskį – ir kurs pasaulinio masto kūrinius. Tokiais pačiais ir žavėsis. Aplinkui lakstys tuo metu madingas šuo, o antroji pusė lyg niekur nieko priims visus meniškus kaprizus, kuriuos depresijos metu vadins kūrybine krize. Argi ne idilė? Tikrų tikriausia bohemiška pasaka.

Užsisako salotų – nes mėsa nebemadinga – užgeria sveikuolišku kokteiliu ir pasakoja, kaip svarbu išlikti savimi. Kaip reikalinga būti savimi – bet ką iš tikrųjų tai reiškia? Ką šioje visuomenėje, kai kiekvienas kitoks, išskirtinis, mėlynas, geltonas, reiškia būti savimi? Kitokiu? Ar priešingai – tokiu pačiu. Adekvačiai žiūrint, tu jau nebeturi nieko, ką dar galėtum parodyti, kas jau nebūtų užimta. Daraisi kopija ir, apgailestauju mielas drauge, bet kopija pačios kopijos, nebe originalo. Ir mosikuok išraiškingai rankom kiek tik širdis geidžia, iš nepasitenkinimo trauk į plaučius karčius nikotino dūmus bei užsigerk alkoholiu – tu vis tiek nebūsi nė per kruopelytę kitoks. Nebūsi geresnis. Nebūsi savimi. Nebūsi originalus.

Perkreiptu veidu mindo senamiesčio gatveles. Atsiprašau, susimąsčiusiu. Žvelgia į stogus ir rūsius. Į pasaulį aplink. Į žmones. Ieško mūzos, ieško įkvėpimo, ieško meilės. Galbūt, jeigu labai pasistengs galvoti, pradės ieškoti ir savęs.

* <…> “You gotta find something that makes you original”; it’s the saying you hear that’s so devoid of originality.

Rodyk draugams