BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Why are you trying to eat Christmas?

Smells like dar trys mėnesiai ir ateis Kalėdos. Ir sniego bus, ir kalėdinių eglučių, ir lempučių, ir megztinių ir kojinių vilnonių.

Būna, kartais, įsisuki į sesijas ir darbus, ir santykius, ir dar biesas žino kokius velnius taip smarkiai, kad net pamiršti, dėl ko visa tai, ar apskritai, kad labiau gyveni nei egzistuoji, ir meldiesi viešpatie, pasibaigs šiti dalykai ir jau va tada … Tik iš tikrųjų va tada taip niekada ir neateina. Neateina daugiau laiko knygoms ar filmams, daugiau laiko pamiegoti ar ilgiau nesikelti, daugiau laiko pasimatymams ar jausmams, ar kavai ne prabėgant, ar netgi pasisveikinimui su seniai matytais draugais.

Susitikom su E. eilinįkart pakeliui kažkur.
-
Kaip gyveni, Bo?- klausia jis manęs sustojęs šalikelėj ir matau, kad įdomu, ką atsakysiu, ir matau, kaip pirštais barbena per vairą, nes skuba kur tais, ir akys laksto kaip pamišėlio, ir …
Susitinkam kavos kitą savaitę, ką?- pasiūlau ir atrodo, dievaži, kad net lengviau atsikvėpė.
- Pasiilgau tavęs, Bo,- dar burbteli. Jis nuvažiuoja, o aš svarstau, ar vis tik kitą savaitę nebus kitą mėnesį. Ar netgi kitais metais.

Labai norėjau šiemet apsimesti, kaip smagu man Kalėdos, ir kaip laukiu, kol visi būsim kartu ir … ir kartu iš tikrųjų mes nebūsim, ir eglė nekvepia, ir niekas manęs nedžiugina, nes, kaip sakė “neturi tu širdies, Bo, ir nieko visai tu nesupranti” , ir iš tikrųjų tai aš turbūt dar ir smegenų neturiu, nes logiškai mąstyti šį pusmetį man ne itin sekėsi. Ir apskritai kažkaip šį pusmetį aš visą savo gyvenimą kur tais išmėčiau - ir nerandu tų pamestų detalių, kad galėčiau suklijuoti atgal, kad būtų pilna, kad būtų jauku; o dabar va tuščia taip, nyku, ir niekas visai laiku ir vietoj neapkabina paguodai.

Ir taip, gal ne tame iš tikrųjų net esmė, bet tokiu atveju, vadinasi, net ir esmę pamečiau kartu su pirštinėm ir Kalėdų dvasia.

Rodyk draugams

Prieššššššššventinis įrašas.

Šiemet mano gyvenimas kelis kartus gerokai apsivertė. Pakeičiau darbą. Namus. Šeimą. Ketinu pakeisti ir vasaros buvimo vietas.
Nepasakyčiau, kad labai jau daug žmonių mano gyvenime pasikeitė. Daug buvo atsiradę – beveik visi jie (taip pat tyliai) ir išėjo. Keletas sugrįžo iš praeities – vėl šildausi jų spinduliuose. Susidėliojau sau dar daugiau dalykų galvoje – ne visai naujų, labiau jau šimtaprocentaliai įsitikinau senaisiais. Vis dar augu, šypt.

Antrus metus iš eilės nekuriu sau jokių pažadinių sąrašų – nors sąrašus aš dievinu. Neketinu nieko pradėti, juolab – nieko mesti. Gal tik labiau save mylėti – laiku išgerti arbatą, šilčiau apsirengti, daugiau miegoti, nekaltint savęs už kitų žmonių neištęsėtus pažadus, daugiau pasižadėtų knygų perskaityti. Na, ir kartais išeiti pasivaikščioti. Šiaip sau.

Daugiausiai norėčiau palinkėti. Ne tik sau, bet pasauliui aplamai - kartais, kai taip visi bėga ir skuba, nespėja kvėpuoti. O juk kvėpuoti - svarbiausia, tiesa? Visi mes sužeisti kaip kelias kartas pergyvenę seni žaislai. Linkiu tik nesulūžti galutinai, nes priešingai nei žaislai, žmonės nėra išmetami, o ir lipni juostelė ko tais visai nesuklijuoja.

Taigi va. Gerų filmų ir dar geresnių knygų. Sulaukti laiško ar bent jau atvirlaiškio pašto dėžutėje. Saulės širdy. Meilės akyse. Mažiau neišsipildžiusių planų, daugiau svajonių. Kelionių. Vieniems, su kitais. Po neatrastas vietas, po savęs supratimą. Stiprybės ir kantrybės. Laukti ir išlaukti, ieškoti ir rasti, svarbiausia - išlaikyti. Linkiu keistis - nuo pirštų galiukų iki sielos gelmių augti. Daugiau (pasi)tikėjimo. Kitais. Savimi. Daugiau meilės ir šypsenų - mažiau pykčio ir pagiežos. Mažiau neapykantos - daugiau laimės. Apkabinimų. Šiltų megztinių ir kojinių. IR kalėdinių lempučių. Ir malonaus švenčių kvapo. Malonios rytinės kavos (ar arbatos). O gal vakarinės kakavos. Kalėdų dvasios visais metais.

Rodyk draugams

Dramblys kambary

va.

Žiemą mane aplanko neišdildomas noras aplankyti jūrą. Žinau, kad ten šalta, žinau, kad, ko gero, nebus taip žavu ir idiliška kaip kad aš idealizuoju tą vaizdą, bet noriu. Pasivaikščiot ant smėlio, bangoms besidaužant neramiai kažkur man po kojom, ir valandžiukei prisėst kur nuošaliau, išgert butelį pigaus vyno, truputėlį paliūdėt, gal net išverkt kokią ašarą ar kitą, ir kitą dieną pradėt nuo nulio, lyg niekada taip ir nebūčiau tos jūros pamačius. Suvaidint pradžią.

Paliūdėt? Paklaustų manęs E. kreivai besišypsodamas. Kokio velnio tau važiuot prie jūros paliūdėt?
Bet gi mano gimtaaadienis,- atsakyčiau mergaitiškai patempus lūpą, ir jis nusileistų. Kaip ir praeitais metais. Ar užpraeitais.
Bet prie jūros mes niekada taip ir nenuvažiavom.
Ir dar nenuėjom kavos. Jau pusė metų. Ar metus. Susitinkam visada pakeliui kur nors ir pažadam susirašyti. Bet nesusirašom. Arba vienas iš mūsų pamiršta atrašyti. Dažniausiai aš.

Rudens ir žiemos sankirtoje aš noriu ir po mišką pasivaikščiot. Rast keistas, įdomias vietas, kurių kitąmet niekaip nerasčiau, dėl to tos vietos būtų lengvai magiškos, kaip būna once in a lifetime akimirkos.

Ir dar norėčiau iškept cinamoninį obuolių pyragą, pavaišint juo ir klevų arbata, o vakare išeit į miestą. Pigaus vyno ir ilgo pokalbio. Nes prie brangaus vyno labai jau pigūs pokalbiai būna.

Seni Seni Raudonosi,
ką tu man padovanosi?..
Pirštinių, knygų ir arbatos.
Gal dar šaliką.
Ačiū.

Rodyk draugams