BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Love is writing a blog for someone you know doesn’t read it

Įsimylėjau.

Ne vietas, ne muziką, ne knygas, ne momentus.

Šypseną.

Ir - pirmąkart gyvenime - rudas akis.

Aš nežinau, ar kada nors buvau atvira visa širdim nors vienam vyrui. Man atrodo, aš taip saugojau save nuo to baisinio skausmo, kurį gali sukelti tik kitas žmogus, kad niekada neleidau sau nieko pamilti iš tikrųjų. Iki tos ribos, kada eini iš proto ir visas pasaulis ima suktis tik apie tą vieną individą. Iki tokio lygio, kad darai kavą jam į savo mėgstamiausią puodelį, numezgi pirštines iš jo mėgstamiausios spalvos siūlų ir visada pasirūpini, kad viskas viskas būtų gerai. Ir kad nesusirgtų. Kad šilčiau apsirengtų. Kad pavalgytų laiku. Kad nepamirštų vitaminų. Kad išsimiegotų. Kad pailsėtų. Kad šypsotųsi ir laime alsuotų. Aš niekada sau neleidau iš tikrųjų atsiverti kitam žmogui, nes niekada nė vienu jų tiek nepasitikėjau, kad būčiau nuoga siela.

Bet ateina kartais žmogus į tavo gyvenimą, pasibeldžia taip tyliai, atsargiai. Ir gal jis nėra pats patikimiausias žmogus pasauly, ir gal nėra jis atsakingas kaip kiti aplink, bet jis supranta. Ir žinai, kad eiti į pasaulio kraštą su juo, ieškoti vienaragių, būtų pats geriausias sprendimas tavo gyvenime.

- Bet argi ne baisu?- pešioju žolę, lyg ši būtų nusikaltus pasauliui už visus tuos širdies skausmus, kuriuos, kažkokiu būdu, mes patys ir prisišaukiam.- Būti taip siaubingai priklausomam nuo kito žmogaus? Ir būti taip stipriai paveikiamam jo laimės, nors ši visiškai nieko bendro neturi su tavąja kasdienybe? Argi nėra baisu, kiek svarbus pasidaro kažkoks vienas individas, ir tik dėl to, kad jis kitoks?

Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, tokie dalykai prieštarauja visiems pasaulio dėsningumams. Nes nenustatysi ribų ir taisyklių jausmams. Aš tik suvokiu, kaip viskas laikina iš tikrųjų. Kad va, dabar, jis šypso lyg būtų Kalėdos birželio vidury, ir jo akys velniškai spindi, ir kažkaip pirmąkart suvoki, kas iš tikrųjų yra laimė. Kuri vaikšto basa po žolę, šoka lietuje, sukasi ratu ir taip gaiviai kvepia.

- Esi kada nors šokus lietuje?- girdžiu kažkur per miglą, o man akyse taip ryškiai, daug ryškiau nei paprastai, matosi tas nuostabiai žavus vaizdas, kai lietaus lašai krenta jam ant veido, skruostų, tykšta tarp pirštų, smenga žemyn. Kaip pirštai grakščiai gaudo lašus, šoka su jais – ir kaip viskas pasidaro paprasta. Va taip va elementariai. Kai matai žmogų, taip besidžiaugiantį akimirka, supranti, kad mes patys viską pernelyg labai apsunkinam, tą pačią laimę nubaidydami kažkur patvoriais vien dėl to, kad nesugebam bent akimirkai sustoti ir pasidžiaugti momentu.

Rodyk draugams

#epizodai

- Bo, aš žiauriai noriu, kad tu jį pamatytum,- sako ir važiuojam į svečius.- Tau žiauriai patiks.
- Murakami?- stoviu priešais jo knygų lentyną ir uždedu kokius minimum penkiolika karmos taškų. Vakaro eigoje sulaukiau dar kelių neblogų rekomendacijų ir kokias tris recenzijas, už ką sulaukė dar kokių trisdešimties.
Žmogus, kuris daug keliavęs, daug matęs, daug skaitęs, daug pažinęs, daug žinantis, daug sutikęs, daug patyręs. Viena įdomesnių pažinčių net ne tai kad metų eigoje, bet, ko gero, ir viso dešimtmečio. Geriu kiekvieną žodį, kurį sako, rankom apsikabinus velnioniškai skanią riešutų kavą rankų darbo puodelyje su katiniukais. Rodo savo pieštus dalykus ir pasakoja kiekvieno istoriją. Pasakoja biškį apie pasaulį, daug apie verslą, šiek tiek apie santykius.
- Dievaži, tokios vasaros naktys yra jėga,- nužvelgiu tuščią, žibintų nutviekstą gatvę.
- Aha, man irgi tokios naktys labiausiai patinka.

Daugiau tokių nuostabių pažinčių. Daugiau tokių įdomių žmonių mūsų gyvenimuose.

Rodyk draugams

3-2-1-vasara!!

Buvau išėjus. Kad jau vasara, kad išvažiuoju ir kad viskas gerai supratau prieš porą dienų, po vieno darbo, kuris buvo konkretus peilis šiais metais, rezultatų ir aptarimo. Ir iš tikrųjų, kai atsikratai tokio pusmetį nešioto slogučio, pasidaro lengva ir saulėta, ir pirmąkart šiais metais supranti, nu kad iš tikrųjų viskas gerai.

Su G. klijuojam savo kelionės maršrutą, tokį plius minus, nu nes gi reikia turėti planą, o iš tikrųjų tai tik norim pailsėt. Nuo mokslų, nuo dramų, nuo santykių, nuo meilės. Kuria šiaip iš esmės netikim, bet čia reikalai kaip su dievu.
O likusią vasarą galbūt bandysiu būt moterim su neriniuotom suknelėm ir ant palangės auginsiu mažą darželį. Gėlių ar špinatų. O galbūt tiesiog pažiūrėsiu gražų filmą ir nuraminsiu sielą keikdama moteriškas moteris.

O gal visą vasarą kur nors būsiu, kad tik ne namie. Saulę sutiksiu kur nors prie upės, ežero ar ant tilto, gerdama paskutinę taurę vyno ar jau pradėdama dieną kavos puodeliu. Šalia kiekvienąkart bus žmogus, kurį išmokysiu naujų mandrų dalykų - ne tik juokingai keiktis ar kvailų žodžių, bet ir gerti kavą su cinamonu, pavyzdžiui, arba to baisaus keiksmažodžio čia-ir-dabar.
Ir kažkodėl šią vasarą man būtent to labai ir norisi - to durno jausmo, kai visa siela ir esybe esi čia, šiame momente, ir visai nesvarbu, su kuo ir ką darai - lai tai būna kavos puodelis su seniai matytu žmogum, knyga, kurią seniai planavai perskaityti, bet dalykai, ar žmogus, su kuriuo reikia atsisveikinti visam.

Nu jis nėra tas tipiškas mergišius, kur nusikabina mergiotę, parsiveda namo, permiega, ir ryte atsisveikina. Jis toks žiauriai gerietis, todėl prieš atsisveikindamas dar kavos pagamina.

*kuo daugiau šypsenų ir jausmų patirtų, net jei tik akimirkos trumpos, ir kuo mažiau nepavykusių planų, o gal kaip tik - kad viskas būtų ne pagal planą - kalnas spontaniškumo ir netikėtumų, ir vaikščiojimų stogais naktim, ir netikėtų pažinčių, ir kelių neatrastų, ir takelių pačių gražiausių, ir saldžių vasaros bučinių. Nu nes vasara, šypt*

Rodyk draugams