BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mėlyna.

Aprasojusioj žolėj keliaujam basi. “Ar esi kada nors mačius tokį dangų?” murma į ausį. Tyliu. Akimirkos, kurias reikėtų įprasminti tyla. Kai pagalvoji, esam keisti individai, viską siekiantys sukontroliuoti klijuodami etiketes. “Gražu”. “Tobula”. “Neapsakoma žodžiais”. Jei taip nenusakoma, kokio velnio vis dar ieškai pavadinimų?
Gyvenime pilna akimirkų, kurių nesustabdysi - bergždi žodžių žaismai, atimantys akimirkos žavesį negrįžtamai. Tiesiog apkabink ir užsičiaupk. Leisk pasidžiaugti momentu.
Ne kartą sakiau, kad laimė slypi mažuose dalykuose. Nakties tyla lengvai tipenanti vandens paviršiumi. Po kojom sruvenantis vanduo savosios prasmės link. Žvaigždėtas dangus. Ramybe dvelkiantis horizontas, taip dailiai įsipaišantis šiam žaviam pasauly, švelniai glamonėjantis Savo Jūrą. Nes Horizontas ir Jūra - pati gražiausia pasaulio meilė. Pati tyriausia meilė.
Ačiū, kad esi. Murmu viduj milijoną kartų, taip dalindama savo sielą trupiniais. Atiduodama visus savo Pasaulius į dvi nerūpestingas rankas. Kažkada pati sau žadėjau niekam nesuteikt tokios galios. Kažkada buvo baisu. kad niekada niekam nedovanojau savo sielos. Baisi konfrontacija pačiai sau - bet, ko gero, didžiausia baimė dažnai keliauja paraleliai su viltim. Juk viltis - jos pilna visur.  Juk saulė visada pasirodo auštant, net jei ir būna velniškai tamsu. Juk horizontai visuomet gaubia jūrą. Ko gero, galbūt tik teisinu save, o gal paprasčiausiai ieškau krislo vilties, bet mintis, kad bus gerai, leidžia kažkaip palėčiui eiti tolyn. Juk dar ne pabaiga.

Aprasojusioj žolėj keliaujam basi. “Ar kada nors matei tokį dangų?” murma į ausį. Mačiau. Širdy jį visada nešiojausi su savimi.

Rodyk draugams