BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

po to, kai.

Aš jaučiuosi taip, lyg norėčiau verkt ir klykt vienu metu. Lyg būtų velnioniškai liūdna, bet ir būčiau pasiutus tuo pat metu. Lyg neužtektų užlipt ant stogo ir išrėkt visą neviltį, bet ir pusdienį verkti man nepadėtų. Jaučiuosi, lyg man reikėtų mažiausiai mėnesio atsigauti. Arba savaitės pasivaikščiojimo miške, kur nebūtų nieko, tik aš. Jaučiuosi, lyg šiuo metu man labiausiai trūktų žmogaus, kuris apkabintų ir nieko, po velnių, nieko nesakytų. Nei „kas nutiko?“, nei „viskas bus gerai“. Arba to, kuris mane išgelbėdavo, kai labiausiai reikėdavo. Bet aš jo neturiu ir, po velnių, niekada jo ne(be)turėsiu.

Ir kai gerus du mėnesius ignoruoji dalykus, nes paprasčiausiai su jais taip susitvarkyti lengviau - po vieną, po mažą problemą vienu metu - truputį pagalvoji apie tai, bet nustumi į šoną - kitą kartą - ir toliau šypsai ir šokinėji it mažas zuikutis per rugiagėlių laukus. Ir ištisus metus viskas kvepia jazminais - nes kodėl gi ne - ir vaikštai su nematomais bijūnais plaukuose - nes dėl to jautiesi geriau - ir tau sako “Bo, kokia tu smagi ir laiminga”, ir aš atkertu atgal, kad taip, aš iš tikrųjų laiminga. Nes juk galiu sau tai kartais leisti, ką?

Bet tada aš atkrentu. Tada aš tupiu susigūžus, man ant galvos, rankų, kojų laša lietaus lašai nuo medžių šakų, rankos šala, nors šalčio visai nejaučiu, ir viskas užgula mane vienu metu. Užgula mano šeimos problemos, kurias sėkmingai ignoruoju jau ne vienerius metus, užgula mane santykių problemos, kurias perprojektuoju į labiausiai emociškai neprieinamą žmogų mano aplinkoj, užgula mano identiteto problemos, nes savęs ne tik kad ne(be)atrandu, bet mane bando pavogti. Mano savastį bando nusisavinti sau. Ir aš verkiu upeliais, nes žodžiais nesugebu išreikšti to nesvietiško pykčio sau, kad susimoviau. Kad leidau sau būti silpnai, nors, po velnių, aš, tik aš, galiu būt sau stipri ir save išgelbėt. Nes niekas nesutvarkys manęs už mane. O aš … aš pralaimėjau prieš save.

Ir aš jaučiuosi, lyg man velniškai kažko stigtų. Kažko svarbaus, kažko esminio. Ir lyg tą tuščią ertmę bandytų užvaldyt pyktis ir nepasitenkinimas, išsikerojantys visaip kaip ir įsitvirtinantys. Jaučiuosi lyg būčiau prakiurus. Subyrėjus. Sudraskyta. Truputėlį numirus.

Rodyk draugams

visi mes išsibarstę kaip nebenaudojami seni žaislai

[Vakar] iškėliau nejaukią temą. Ką darytum, jei dabar va sutiktum savo gyvenimo meilę? Tą vienintelę. Baisu, kad nedarytų nieko. Nieko nekeistų, nieko neatsisakytų, dėl nieko nesistengtų. Viską paliktų taip, kaip yra. Nors ir šikna.
O ką darytum tu?
Tyla.
Aš jau sutikau,- sumurmu ir tuoj pat nusisuku bandydama išvengti tolimesnės eigos. Nė velnio. Klausia, ką daryčiau, jei jis grįžtų. Viskas migla. Nežinau, ką atsakiau. Ką melavau. Ar ką daryčiau. Ar ko norėčiau. Greičiausiai, nepatikėčiau. Bet žinau, tikrai žinau, kad paprasčiausiai neištverčiau.
Jis sudraskė mane. Suplėšė gabalais. O ryte padarė kavos. Dar ilgai po to mes skaitydavom vienas kito knygas ir linkėjom geriausio. Dar ilgai šokom lietuje ir šypsojom viens kitam akim. Bet aš buvau subyrėjus ir niekas to nebepakeis. Mano šukės vis dar žiba saulei pasirodžius senamiestinės gatvelės akmenų tarpuose. Ten, kur gerdavom kavą kiekvieną kartą mūsų sieloms susitikus.
Galiausiai, aš turbūt išprotėčiau.
Žaizdos atsivertų ir aš paprasčiausiai nukraujuočiau.
Jis visą laiką sukasi many kaip neatsiejama savasties dalis. Kartais, kai nebetveriu to jausmo, parašau jam laišką. Kartais išsiunčiu, kartais ne. Ilgesys kabo ore kaip ryto rūkas rudenio rytais virš upės. Kabo visada.
Visada linki laimės. Visada tikiesi laimės. Ir lengviau.
Jei tu laimingas, tai ir aš.

Rodyk draugams