BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie Laiškus Spintelėje.

Po atsilaupėjusiais dažais ant sienų slepiasi viso pasaulio svajonės. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Gerokai pasistengęs, gali pastebėti beveik pilnus sakinius. Kažkur tarp tų sakinių slepiasi ir pienių pieva – pati ryškiausia, kokią tik esi regėjęs.
- Čia kažkada Sėkmė gyveno?- pasiteirausi apsižvalgęs, lyg lankytumeis čia pirmą kartą. Bet Sėkmės ten nebuvo. Tik mažytis saulės spindulys, visiems dalinęs laimę ir džiaugsmą. Visiems išdalinęs paskutinius trupinius ir nieko sau nepalikęs.
- Liūdna, kai pagalvoji,- prikimęs balsas atsimuša į sienas.- Iš pačios didžiausios šviesos beliko tik dulkių sluoksnis ir atsilaupėję dažai.
Stebiu tavo nugarą, kai bandai atidaryti užkermijusius langus. Prisimenu, kaip pirmąkart čia atėjai. Lygiai taip pat stovėjau stebėdama tavo nugarą svarstydama, kiek laiko praeis, kol užaugs tau sparnai.
Pro pravirą langą plūsteli gaivus oro gūsis, sujaukiantis visą paliktą tvarką kambaryje. Dulkių sluoksnis sukyla ir sunkiai nusileidžia į naujas vietas. Pilkuma pasidengia ten likusios knygos, neišsiųsti laiškai ir mano nauji spalvoti batai.
- Kaip manai, ar Laimė čia dar grįš?- paklausi su viltim, kad dar ne pabaiga. Netyčia atidarau pamirštą užrakinti stalčių ir ištraukiu seną, medinę dėžutę. Joje paslėpti patys didžiausi širdies skauduliai. Nakties mėnesiena ir po šypsenų kaukėm paslėpti jausmai.

Ar tai jau pabaiga? Ar užversim paskutinį knygos puslapį, nespėję perskaityti „ilgai ir laimingai“? Ar daugiau nebeteks pradėti skaityti nuo „gyveno kartą berniukas…“?
Šiandien pusdienį sėdėjau traukinių stoty laukdama savo eilės. Laukdama traukinio, nuvežančio mane į Niekados Šalį. Tačiau ekranėly taip ir neužsidegė raudonos raidės, sakančios, „tinkamas laikas“, kada jis ir turėjo atvažiuoti. Sėdėjau stebėdama atsisveikinačius žmones. Kiek daug širdgėlos ir nespėtų ištarti žodžių jų akys slėpė. Kiek daug skausmingų šypsenų suskaičiavau, man net baisu pagalvoti. Visi jie linkėjo gero kelio, nutylėdami paskutinį, patį svarbiausią skausmą – viltį dar susitikti. Nė vienas jų neturėjo drąsos išsakyti šios atsakomybės.
Kol jų sielos žmonės sėdo į „Kitą kartą“ traukinius, iš „Paskutinis Šansas“ lipo sugrįžusieji. Jie šypsojosi ir apkabino vieni kitus, kelias minutes nepaleisdami ir kartodami, kad pasiilgo. Bet jų akys irgi skaudulius slėpė. Tik šie kitokie. Šie – netikrumo ir abejonių pilni. Tie, kur būna, kai sugrįžti pas tuos, kuriuos mieliau išlydėtum atgal – bet be širdgėlos. Tie, kur būna, kai nespėji į savo traukinį ir palieki su nepažįstamaisiais – kurie vėliau tampa tavo draugai, bet visi kartu tokias pačias kaukes rytais užsideda.
Prieš išeidama laukti savojo traukinio, sukabinau tavo kambary visus mėnulius. Lai šviečia tau naktim, kol lauksi mano laiško. Lai šviečia, kai bus liūdna ir nakties debesys visus žvaigždynus paslėps ir kelio neberasi. Žinok, kad tarp tų mėnulių ir savo širdį palikau – lai plaka it lopšinė tau naktim, kai vidury nakties klyksmu pabusi. Lai plaka, eiles rimuoja, iki kol košmarai pasibaigs.
Nesu tikra, ar spėjau spalvom tavo namų sienas nupaišyti, bet ten visada rudenio žvarba kvepės. Visada pro stiklą lūš saulės spinduliai ir šoks tau pačius gražiausius zuikučių šokius, kutendami lūpų kampučius ir pėdas basas. Rytais gersi cinamonu kvepiančią kavą ir išeidamas pamirši užrakinti duris. O  vieną iš tų ūkanotų rytų, kai žolę ir kiemų tvoras dengs rudenio žvarba, rasi pašto dėžutėj nepažįstamu raštu išpaišytą savo vardą. Voke slėpsis paskutinis saulės spindulys, grąžintas tau kaip sena skola – ir vėl šviesi kaip pati skaisčiausia saulė.
Su meile,
Vienintelė Fėja.

- Negrįš,- laišką paslepiu atgal dėžutėj, lyg jis niekada nebūtų turėjęs išvysti dienos šviesos. – Laimė čia nieko nepaliko.

Rodyk draugams

pasirinkti chaosą.

Kaaaaaaaai … vaikštai vaikystės atrakcionuose, nes jie vis dar gyvi, pasirodo, ir viskas išblukę, nublukę, nusilupę, girgžda, byra, yra, nu bet wau; atsisėdi ant vieno iš iš jų, prisidegi cigaretę ir tikiesi stebuklo …. supranti, kad jie nebeveikia. Jie žavūs ir nuostabūs, ir sentimentai šildo iš vidaus kaip klevų arbatos puodelis spalio vakarą. Bet jie nebeveikia. Supranti, kad gali juos prisiminti su šypsena veide ir … ir tiek. Nes iš jų nebėra naudos daugiau nei pažiūrėti.

Ir atsisėdi tada balkone, kažkur kamputy, ir supranti, kad tavo meilė visai kaip tie nebeveikiantys atrakcijonai. Kaip tas atsilaupėjęs senamiestinis suoliukas. Kaip vaikystės gatvės, kurių niekada neaplankai. Jos vis dar kelia malonias emocijas, vis dar šypsai prisiminęs, bet jų nebėra. Neliko kaip praėjusio sezono lapų. Ir aš vis dar jaučiu patį brangiausią saulės spindulį kišenėj, kurį jis man padovanojo, ir jaučiu paskutinį apkabinimą, ir visi prisiminimai, kad ir kokie šleivi ar kreivi - jie vis dar čia, įsigėrę į mano odos ląsteles, būna su manim, miega, geria kavą, kvėpuoja … bet nebeveikia. Ir jaučiu aš pabaigą alsuojančią man į kaklą - viskas, Bo, gana. Nustok save kankint, nustok investuot, ATSISVEIKINK.

Ir atsisveikini. Pavadini jį paskutinį kartą savo asmenine saule ir mintyse išlydi pačiais gražiausiais žodžiais ir palinkėjimais.

Ir nebelieka.

Rodyk draugams