BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savo paties herojus

Jie vaikšto skleisdami šilumą ir šypsodamiesi jaukiausiai. Visada pasiūlys petį prisiglausti, ranką nebijoti arba apkabinimą jaustis saugiai. Jie niekada netiki, kai meluodamas šypsai „viskas gerai“ – jie kažkaip jaučia tiesą. Jie apkabina ir pasiūlo kavos. Ar išeit pasivaikščiot. Stogais. Miškais. Ar laukais. Ar išeit alaus, jeigu sieloj verkt norisi. Jie šypsosi daugiausiai, tačiau jų akys visada liūdniausios. Jie slepiasi po tom šypsenom, ir slepiasi po saulės spindulių zuikučiais, šokinėjančiais jų akyse, ir slepiasi po kiautais ir superherojų apsiaustais. Vidury nakties pirštai nejučiom nuslysta prie jų vardo telefono ekranėly pirmiausiai. Jie visada atsiliepia. Jie visada būna šalia. Jų vardas šmėkšteli pats pirmas, kai pagalvoji apie gėrį, saugumą ir glėbį, kuriame norėtum šiuo metu pasislėpti. Jiems nesvarbu, kuris paros metas ar kuris metų laikas – jie vienodai būna stipriausi. Tie, į kuriuos kreipiasi kiti. Tie, kurie visada būna. Ir niekada niekada nedingsta.

Tik niekas niekada jų neišgelbėja. Niekas neatsiliepia į jų skambučius vidury nakties ir niekas nepasiūlo jiems išeit pasivaikščiot. Net šaligatviais. Jų vienišas kavos puodelis garuoja ant palangės mėnulio mėnesienoj, kai šypsenos ir saulės zuikučių kaukės padedamos greta. Jie gelbėja savo pasaulį naktį, nes dieną gelbėjo visų kitų.

—————————–

https://www.facebook.com/Bohema-388436628184682/

Patiko (8)

Rodyk draugams

komentarai (6) to “Savo paties herojus”

  1. Vasaris 28th, 2017 | 20:06

    Gal tokiems žmonėms kitų gelbėjimas ir tampa savęs gelbėjimu?

  2.   bohema
    Vasaris 28th, 2017 | 21:09

    Galbūt. Bet gali būt, kad kitų gelbėjimas jiems tarsi pabėgimas nuo savęs gelbėjimo :)

  3. Kovas 1st, 2017 | 20:58

    Taip, tu teisi, tačiau jeigu jau nėra tos galimybės būti išgelbėtu, praktiškai vienintelė alternatyva ir lieka kitų gelbėjimas. Pasirinkimas menkas, arba būni vienas arba kažką turi, kai tave pasišaukia. Tai vis šis tas. Geriau už vienatvę.

  4.   bohema
    Kovas 3rd, 2017 | 12:41

    O kodėl? Kodėl iš tikrųjų vienatvė yra tokia daugeliui gąsdinanti ir baisi? Ir kodėl bėgant nuo vienatvės reik būtinai pasislėpt kažkur pas kitus žmones?

  5. Kovas 4th, 2017 | 22:21

    Žmonės yra socialios būtybės. Mūsų tokia prigimtis. Vienatvė turi pliusų ir dažnai ją galima gana gražiai logiškai pagrįsti ir pateisinti. Tačiau laimingo gyvenimo vienatvėje nenugyvensi. Tavo tekstas juk būtent panašias mintis ir išsako. Tu sakai, kad nėra tų žmonių, kurie tave palaikytų, pabūtų kartu, padrąsintu, padėtų, įvertintu pastangas, padėtų apsispręsti, pagirtu. Tu nesakai, kad “Man gerai ir be jų” Tu tik konstatuoji faktą, kad niekas tavęs negelbėja ir taip iš esmės juk ir parodai, kad nori palaikymo, paramos… Tau irgi tos vienatvės nereikia. Tačiau iš tiesų šis tavo tekstas nėra “niekas manęs nemylį” tipo, tu čia rašai, kad “jis manęs nemylį”. Vienas vienintelis konkretus žmogus iš kurio tau ir reikia tos paramos, šilumos, palaikymo ir kitų dalykų. Žmogui svarbu būti įvertintu, pripažintu, todėl ir rašome tokį dalyką, kaip blogą. Mes norime būti išgirsti ir tų “Patiko” paspaudimų norisi ir tų komentarų. Priešingu atveju, tiesiog rašytume viską į sąsiuvinį. Tokie dalykai rodo, mūsų vertę, kad kažką sugebame daryti gerai, kad esame ypatingi (aišku jei tų paspaudimų ir komentarų sulaukiame). Tačiau tai nors ir panašus jausmas, būti įvertintu ir pripažintu, sukelti žmonių reakciją ir taip mes ir apmalšiname dalį tos vienatvės simptomų. Tačiau tarp komentarų nėra to žmogaus, kurio šaukeisi. Konkrečiai mano komentarai tau niekada neapmažins šios tuštumos, nes paprasčiausiai tu ieškai ir šaukiesi kitų dalykų. Kito žmogaus. Tavo padėtis ir panaši ir kitokia. Tu regis esi nusivylusi žmonėmis, kuriuos gelbėji ir tiesiog nori to ką davei irgi gauti atgal. Aš gal kiek mažiau tikiuosi, tad man ir kitų gelbėjimas jau yra kažkas arčiau to ko mums visiems reikia.

  6.   bohema
    Kovas 6th, 2017 | 00:55

    Tu nuostabus!!
    Iš esmės taip - mes, kad ir kokie nesavanaudžiai būtume, ne visada dalykus darom tikrai nuoširdžiai nieko nesitikėdami atgal. Tačiau. Dėl to “vieno ir konkretaus žmogaus” - jeigu nori, kad kažkas konkretaus išgelbėtų, ko gero, reikia ir konkrečioj aplinkoj to ieškoti. Nebylūs šauksmai sau pačiam to rezultato neduos.
    Galiausiai. Aš galbūt tik norėjau pasakyti, jog, nepaisant to, kokios socialios būtybės bebūtume, nereikia tiek daug remtis į kitus ir visada visada tikėtis kažkokio tais išgelbėjimo - dienos pabaigoje galiausiai vis tiek liekam patys su savimi.

Rašyk komentarą